„Įdomiausias laikotarpis sutapo ir teatre, ir kine – nuo 1977-ųjų: tuomet buvo Justino Marcinkevičiaus pjesių pastatymai, paraleliai ėjo ir kinas. Tai tie 20–30 metų buvo patys gražiausi ir įdomiausi“, – pasakojo aktorius.
V. Paukštės teigimu, aktorius yra priklausomas nuo daugelio dalykų – ar kas nors parašys pjesę, ar ten jam bus vaidmuo, tačiau jis pats skųstis likimu negalįs.
„Man likimas lėmė palankius dalykus. Aš vaidinau J. Marcinkevičiaus trilogijoje teatre. Kine taip pat turėjau malonių susitikimų su režisieriais ir Lietuvoje, ir kaimyninėse kino studijose, tad skųstis negaliu“, – sakė aktorius.
V. Paukštė nuo 1963 m. iki dabar dirba Klaipėdos dramos teatre. Jis yra sukūręs daugiau kaip 90 vaidmenų teatre, per 50 – kine. Birželio viduryje aktorius už viso gyvenimo nuopelnus kine apdovanotas Auksine gerve.
„Aktorius turi sielos vedlio misiją. Kaip kunigas. Turi eiti minios priekyje“, – kalbėdamas apie aktoriaus pašaukimą ir misiją yra sakęs Klaipėdos dramos teatro ir miesto simboliu laikomas aktorius Vytautas Paukštė
Didelis V. Paukštės vaidmenų aruodas kine. Lietuviškame kine V. Paukštė suvaidino apie tris dešimtis vaidmenų režisierių Almanto Grikevičiaus („Jausmai“, „Ave, vita“), Vytauto Žalakevičiaus („Visa teisybė apie Kolumbą“, „Savaitgalis pragare“), Marijono Giedrio („Herkus Mantas“), Algimanto Puipos („Velnio sėkla“, „Arkliavagio duktė“, „Elzė iš Gilijos“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elektroninė senelė“, „Edeno sodas“ ir kt.), Raimundo Banionio („Mano mažytė žmona“) bei kitų režisierių filmuose.
Dažnai V. Paukštė buvo kviečiamas filmuotis ir į buvusią SSRS bei Rusiją. Žinomas Rusijos režisierius Semionas Aranovičius Lietuvos aktorių kviesdavo filmuotis beveik kiekviename savo filme. Artimai V. Paukštė bendravo ir bendradarbiavo su buvusios SSRS kino žvaigžde Aleksandru Kaidanovskiu, pas kurį dažnai viešėdavo Maskvoje.
Kokia aktoriaus misija?
„Aktorius turi sielos vedlio misiją. Kaip kunigas. Turi eiti minios priekyje. Prisiminkime šviesaus atminimo J. Marcinkevičių – kiek jis nuėjo į priekį Atgimimo metais, kurių net nebenori žmonės prisiminti, numatė, kas bus po 20 metų. Žiūrovas gali manyti: aš irgi taip galvoju, bet vaidila priverčia susimąstyti – ar ir šitaip gali būti, taip gyvenimas gali pasisukti? Neįdomu dirbti su režisieriumi, kuris neatveria naujo dalyko, neparodo viršukalnių, toli gražu ne tokį pasaulį, kokį kasdien matom“, – apie aktorystę yra kalbėjęs V. Paukštė.
Pasak aktoriaus, jo mokytojai buvo stebuklingos senosios kartos meistrai. Ypač jis vertino ir iki šiol prisimena savo pedagogės Reginos Senkutės pamokas bei įžvalgas. Vertina ir ilgus bendros kūrybos metus Klaipėdoje su režisieriumi Povilu Gaidžiu. Tai, ką jam davė mokytojai ir režisieriai, visada buvo V. Paukštės, kaip aktoriaus, pagrindiniai amato dalykai.
„Niekuomet nežiūrėjau atsigręžęs, kas seka paskui, filosofinių analizių nedariau. J. Miltinis pasakojo, kad, kai buvo mažas vaikas, bijojo atūžiančio garvežio, bet, jį pasitikdamas, patyrė ir laukinį džiaugsmą. Ir tai buvo pirmasis vidinis konfliktas. Mane gąsdino ne garvežys, bet komunizmas, enkavėdistai nuo pat 1940 metų. Koks sukrėtimas: šeimos namai atimti, išdraskyti, vaikai kaip viščiukai, motinos išslapstyti po visą svietą, tėvas išvežtas į Sibirą ir nužudytas ar miręs nuo kančių. Nebuvau savimi, niekur negalima buvo išsižioti. Laukiau, kada mane „demaskuos“. Tokia klaiki jaunystės patirtis. Ir po Stalino mirties baimės nesibaigė. Kai kviesdavo filmuotis užsienyje – Afrikoje, Austrijoje, Švedijoje, neišleisdavo“, – yra atviravęs aktorius.
Nors V. Paukštė jau yra tapęs Klaipėdos dramos teatro ir miesto simboliu, jis ne kartą prisipažino, kad kinas jam, kaip aktoriui, – ne mažiau svarbus nei teatras ir yra labai daug davęs: „Kinas suteikdavo galimybes praplėsti akiratį, susipažinti su įdomiais kolegomis aktoriais, padirbėti su talentingais režisieriais ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje ar buvusioje SSRS.“
Buvo tapęs A. Puipos filmų talismanu
Paskutinį kartą V. Paukštė kine pasirodė prieš dvejus metus režisieriaus Algimanto Puipos sukurtame filme „Edeno sodas“. Už antraplanį mokslininko, skaičiuojančio žvaigždes, vaidmenį jis 2016 m. buvo nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui.
„Nors filmuotis Vytautas atvyko po patirto insulto ir pirmame filmo epizode jam nelengvai sekėsi, tačiau po kurio laiko pamačiau, kad jis puikiai išmokęs didžiulius tekstus. Kai paklausiau, kada jis suspėjo tiek išmokti, juokdamasis atsakė, kad juk pusę metų reanimacijos palatoje gulėjo, tai turėjęs laiko tekstus mokytis“, – pasakojo A. Puipa.
Pasak jo, V. Paukštė kine pirmiausia ir žiūrovus, ir režisierius patraukdavo savo įtaigumu, išraiškingomis akimis, egzotine išvaizda. Kaip apie panašius aktorius sakydavo legendinis Švedijos režisierius Ingmaras Bergmanas, kamera tą aktorių myli.
Kiek kartų savo kurtuose filmuose yra dirbęs su V. Paukšte, A. Puipa prisipažino suskaičiuoti jau nebegalįs. Aktorius Kostą Smoriginą ir V. Paukštę jis laiko savo kūrybos ir sėkmės kine talismanais.
„Vytautas supyko, kai pakviečiau jį filmuotis „Moteryje ir keturiuose jos vyruose“ tik viename kadre, kur jis aktorei Janinai Lapinskaitei atidaro karietos duris, kad ji išliptų. Bet aš jį raminau, kad jokiu būdu nenorėjau pasityčioti ar įžeisti, o tiesiog labai norėjau, kad būtų įamžintas ir tame filme“, – linksmai prisiminė A. Puipa.
V. Paukštė kino metro V. Žalakevičiaus nebijojo
Kalbėdamas apie V. Paukštės darbą kine, A. Puipa pabrėžė laikąs jį teatro aktoriumi, bet kine jis visada išsiskirdavo individualumu ir sugebėjimu rasti bendrą kalbą su režisieriais.
„Dažnas aktorius Lietuvoje bijodavo kino metro Vytauto Žalakevičiaus. O Vytautas jo visiškai nebijodavo ir šis tai jausdavo. Todėl bendraudavo kaip su kolega, kaip su sau lygiu, filosofuodavo ir vaidmenis jam konstruodavo visai kitaip, nei tiems aktoriams, kurie laikė jį diktatoriumi“, – pasakojo A. Puipa.
Dirbdamas su juo, V. Paukštė dažnai prašydavo papasakoti apie vaidmenį, ilgai tylėdamas klausydavo, o po to pareikšdavo: „Na, viskas aišku. Nieko rimto tu man nepapasakojai. Vaidinsiu, kaip pats viską suprantu. Eisiu pagal savo vidinį kompasą.“
Anot A. Puipos, tas „vidinio kompaso“ turėjimas, jautimas V. Paukštei leisdavo puikiai suvaidinti ir patyrusių, ir tik pradedančių režisierių filmuose: „Man dirbti ir bendrauti su Vytautu – didžiulė dovana. Jis mokėdavo būti visoks – ir rimtas, ir sarkastiškas, ir sužibėti sodriomis humoro spalvomis. Kai filmavau „Elektroninę senelę“, Vytautui reikėjo suvaidinti burtininką. Bet tuo pat metu jis su P. Gaidžiu kūrė Napoleono vaidmenį teatre ir jo reikalavimu buvo nusiskutęs barzdą, o mums labai reikėjo barzdoto burtininko. Grimuotoja sukūrė beveik tokią pačią barzdą, kokią jis turėjo. Kai po filmavimo sugrįžo barzdotas į teatrą, P. Gaidys vos neapalpo iš nuostabos – išleido savo Napoleoną be barzdos, o šis po kelių dienų sugrįžo vėl su barzda. Abiem buvo smagaus juoko.“
Sutiko filmuotis tik viename seriale
Po nepriklausomybės atkūrimo teatruose prasidėjusi suirutė ne vieną garsų aktorių pastūmėjo filmuotis serialuose. Nors V. Paukštei vaidmenų teatre nestigo net pačiais sunkiausiais laikais, jis sutiko paragauti darbo ir seriale. Tiesa, aktorius apsiribojo ir buvo ištikimas tik legendiniam serialui „Giminės“, kuriame filmavosi dvidešimt metų.
„Man buvo didžiulė laimė, kad „Giminėse“ ir jų tęsinyje „Atžalos“ sutiko filmuotis V. Paukštė. Jis – nepaprastai įtaigus aktorius. Tiksliai išmokdavo net pačius ilgiausius tekstus ir atrodydavo, kad jie tiesiog liejasi iš jo vidaus. Ištardavo žodį ir iš karto filmavimo aikštelėje prikaustydavo visų dėmesį“, – apie ilgametį bendrą darbą pasakojo serialo režisierius Saulius Vosylius, apgailestaudamas, kad dėl sušlubavusios sveikatos V. Paukštė nebegalėjo toliau vaidinti gydytojo Vytauto Šepučio, kurio personažą pradėjo kurti jau su Anapilin iškeliavusiais savo garsiais kolegomis Antanu Šurna, Leonardu Zelčiumi, Daliumi Mertinu.
Jubiliejinių iškilmių nemėgsta, bet pripažinimą vertina
Pompastinių iškilmių ar liaupsių V. Paukštė nemėgsta. Kai prieš kelerius metus buvo sumanyta jo 80-metį švęsti Teatro aikštėje, į kurią jo pagerbti buvo susirinkę šimtai gerbėjų ir kolegų, jis priešinosi, kiek įgalėdamas, bet prieš pat iškilmes nurimo: „Nenoriu, bet nieko pakeisti nebeįmanoma. Tegul būna gražus reginys žiūrovams.“
Per ilgus kūrybos metus V. Paukštei nestigo pripažinimo ir titulų. 1976 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 1982 m. – Lietuvos liaudies artisto garbės vardas. 1978 m. įteikta Valstybinė premija už Mindaugo, Mažvydo, Satino bei kitus ryškius vaidmenis. 1998 m. aktorius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 1998 m. tapo „Kristoforo“ laureatu. 2000 m. apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, 2002 m. – Vyriausybės meno premija, 2008 m. – Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija, 2009 m. – „Auksiniu scenos kryžiumi“.
„Teatre tave užmuša ir vėl prikelia. Patiki režisierius, duoda vaidmenį ir gauni satisfakciją. Buvo ir tos sovietinės valstybės tam tikro pripažinimo, apdovanojimų. Absoliučiai netiesa, kai žmonės sako, kad tavo darbo ar gyvenimo įvertinimas nieko nereiškia. Reiškia. [...]
Kol gyvenam, galvojam, kad mirtis ne mums, mums reikia spėti turto prisigriebti, nors į karstą nesudėsi. Dievas yra, bet netikiu nupaišytuoju ikonoje, tik antgamtiška jėga, tvarkančia visatą, likimus. Šventasis Raštas sako: dulke buvai, dulke virsi. O iš jų susidaro kosminiai ūkai, žvaigždžių dulkės. Tokia ta mūsų amžinybė“, – yra dalijęsis gyvenimo ir kūrybos apmąstymais V. Paukštė.
