2008 m. Vienoje „Deutsche Grammophon“ įrašė kritikų puikiai įvertintą „Kapulečių ir Montekių“ spektaklio kompaktinę plokštelę, kurioje šalia E.Garančos mecosoprano skamba nemažiau žymus rusės Anos Netrebko sopranas. 2009-aisiais jų duetu V.Bellini operoje galėjo gyvai gėrėtis Londono „Covent Garden“ karališkosios operos publika. Smulkutės tamsiaplaukės A.Netrebko Džuljeta ir aukštaūgės blondinės E.Garančos Romeo tiesiog pakerėjo operos pasaulį.
Nenuostabu, kad po sėkmingai sudainuotos aukštesnės tesitūros partijos žurnalistai puolė klausinėti E.Garančos, ar ji neplanuoja persikvalifikuoti į sopranus. Juolab panašių pavyzdžių operos pasaulyje apstu: vienas jų – ir lietuvė Violeta Urmana.
Tačiau E.Garanča provokacijoms iki šiol nepasiduoda: „Nenoriu dainuoti soprano repertuaro, nes mecosopranai turi daug daugiau įdomių vaidmenų. Be to, sopranams tenka visai kitokia atsakomybė – ant jų pečių dažniausiai gula spektaklio sėkmė. Aš turiu mecosoprano kūną, vokalinę spalvą, charakterį ir temperamentą. Taip, tam tikras mano balso lankstumas buvo kryptingai ugdomas, bet vis dėlto aš nesu sopranas. Be to, kas gi norėtų kas vakarą mirti scenoje“.
