Primadonos Elynos Garančos smegenys ir koncerte Lietuvoje veiks kaip kompiuteris

Keturiasdešimtmetė E.Garanča – viena iš tų operos primadonų, kurių vardą tariant tautybė jau nebeturi reikšmės.  Ispanijoje, kur solistė su savo šeima praleidžia daugiausiai laiko, žurnalistai ją taikliai praminė Donna Baltika – operos didike, kilusia nuo Baltijos pajūrio.

Ir jie teisūs: dainininkė užaugo Rygos centre, profesionalių muzikų šeimoje. Jos tėvas buvo choro dirigentas, o mama – dainininkė ir vokalo pedagogė. Jos dėka teatre (tiesa, tai buvo ne operos, o Nacionalinis dramos teatras) mažoji Elyna debiutavo būdama vos šešerių, kai sudainavo dainelę spektaklyje pagal Marko Twaino knygą „Princas ir elgeta“.  Yra išlikęs netgi šio spektaklio įrašas, kurio klausydamasi primadona negali patikėti, kad taip kadaise skambėjo jos balsas. 

Tėvų raginama Elyna baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors jautė, kad pianiste tikrai netaps. Po abitūros egzaminų stojo į aktorystės studijas, bet nesėkmingai. Tik tada pradėjo aktyviau dirbti tobulindama savo vokalą.
 
„Pamenu, jaunystėje pasileisdavau Jessye Norman plokštelę su garsiąja Normos arija „Casta Diva“, septynis kartus išklausydavau, o aštuntą pati mėgindavau dainuoti. Iš kiemo pasigirsdavo rusiškai: „Nustok baubti!” Beje, pastabų sulaukdavau ir gerokai vėliau, kai jau gyvenau Vienoje ir dirbau šio miesto valstybinėje operoje. Spektakliams ruošdavausi namuose, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: “Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…” 

Nuo to laiko E.Garanča repetuoja tik teatruose, o ne namuose. Tiesa, savo valdose Sevilijoje, atokiau nuo pagrindinio pastato solistė turi įsirengusi atskirą namelį, kuriame, anot jos, yra ir “klyksmo kambarys”.  

E.Garančos kopimas į operos viršukalnes prasidėjo dar studijuojant Latvijos muzikos akademijoje. Laimėjusi keletą prestižinių tarptautinių konkursų, ji ryžosi išvykti dirbti į Vokietiją: iš pradžių į Meiningeno “Südthüringischer Staatstheater“, vėliau - į Frankfurto operą. Į Rygą grįžo tik išlaikyti akademijos baigiamųjų egzaminų. 

„Gyventi vienai užsienyje nuo 22-ejų nebuvo lengva, juolab gerai nemokant vokiečių kalbos. Jos mokiausi iš knygų, savo kolegų ir kvailų rytinių televizijos pokalbių laidų, mat vakarais turėdavau dirbti teatre“, - prisiminė  E.Garanča.  

Jos, kaip operos solistės, profesonalus debiutas įvyko taip pat Meiningene: tai buvo Oktaviano partija Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“. Kaip ir daugeliui mecosopranų, karjerą jai teko pradėti nuo „vaidmenų su kelnėmis“: Frankfurte  laukė Jonukas iš Engelberto Humperdincko operos „Jonukas ir Grytutė“, o Zalcburgo festivalyje – Anijus iš Wolfgango A. Mozarto operos „Tito gailestingumas“. Būtent šis pastatymas išgarsino E.Garančos vardą Europoje. 

„Taip jau yra: kai tau virš dvidešimties, dainuoji nesuskaičiuojamus W.A.Mozarto operų berniukus. Pavyzdžiui, Kerubiną iš „Figaro vedybų“: stovi scenoje apžavėta  Grafienės, o kartu mokaisi iš jos vaidybos ir vokalinio meistriškumo subtilybių. Bet kai tau virš trisdešimties ir esi padainavusi Kerubiną bent 50 kartų, supranti, kad iš karjeros tikiesi šio to daugiau“, - neslėpė  solistė. 

Jai pačiai ilgai „kelnėse“ lūkuriuoti neteko: 2005 m. E.Garanča pasirašė sutartį su „Deutsche Grammophon“,  atsisakė darbo trupėse ir pradėjo  kviestinės solistės karjerą. Jos pirmasis solinis albumas „Aria Cantilena“ pasirodė 2007 m. ir pelnė E.Garančai prestižinį „Echo Klassik“ Metų solistės apdovanojimą.
 
Sutuoktuvės virto koncertu 

Solistės pažintis su būsimuoju vyru, iš Gibraltaro kilusiu dirigentu Kareliu Marcu Chichonu aprašyta daugelyje jos interviu. Tai įvyko rengiantis vienam iš įrašų Rygoje. Orkestrui turėjęs vadovauti vietinis dirigentas buvo užsiėmęs, tad repeticijoje jį pakeitė Latvijoje viešėjęs britas. Pastarasis vėlavo, E.Garanča jau buvo pasirengusi neatsakingą kolegą išbarti, tačiau atlyžo išvydusi simpatišką, savimi pasitikintį vyriškį, kuris sveikindamasis maloniai paspaudė jai ranką.

Kitas jų bendras darbas buvo Vienoje, kur galiausiai jie ir susituokė Švento Jokūbo bažnyčioje. Draugai muzikantai atnešė didžiulę arfą, ir sutuoktuvių ceremonija nejučiomis peraugo į koncertą.

Nors Elyna iš prigimties vyturys, o Karelis – pelėda, du muzikantai sugebėjo suderinti savo bendro gyvenimo ritmus. 2011-aisiais gimė jų pirmoji duktė Katerina Luiza, o 2014-aisiais – jaunylė Kristina Sofi. Abi mergaitės supranta tris kalbas, nes tėtis su jomis bendrauja angliškai, mama – latviškai, o namuose Sevilijoje jas prižiūrinti auklė – ispaniškai. 

E.Garančos karjera netruko įsibėgėti. 2007 m. Karmen vaidmeniu ji pagaliau debiutavo ir Rygoje,  Latvijos nacionalinėje operoje. Po tos pačios George‘o Bizet operos pastatymų Karališkajame „Covent Garden“ teatre bei Niujorko „Metropolitan Opera“ solistė tapo  viena geidžiamiausių šio vaidmens atlikėjų pasaulyje. 

„Galėjau ramiai gyventi vaikščiodama iš vieno „Karmen“ pastatymo į kitą, tačiau ši opera greitai atsibosta, jei visas dėmesys scenoje sutelkiamas vien į Karmen personažą. Todėl dabar grįžtu prie šio vaidmens tik tuomet, kai šalia savęs scenoje matau tinkamus kolegas. O aš esu išranki“, - nesikuklino  E.Garanča.

Ji teigia, kad vien išskirtinių vokalinių duomenų nepakanka tapti operos žvaigžde: turi perprasti operos verslo dėsnius, mokėti užsienio kalbas, objektyviai vertinti savo gebėjimus. Balso formavimo ir lavinimo procesas atima daug laiko ir pinigų, tad tenka pasitelkti kantrybę. 

Prieš sutikdama imtis naujos partijos, solistė pasilieka sau mažiausiai trejetą savaičių, per kurias mėgindama dainuoti svarsto, ar partitūra jos balsui tinka. Nutarusi, kad netinka, tiesiog atsisako vaidmens. Dar vienas E.Garančos bruožas – solistė atidžiai stebi savo numatytų pasirodymų seką ir niekada nesiblaško tarp pernelyg kontrastingo repertuaro. 
 
„Aš analitikė, kai būnu scenoje, - mano smegenys veikia kaip kompiuteris. Nešioju galvoje atskiras programas, skirtas vokalui, vaidybai, kūno laikysenai, scenos kolegoms, dirigentui. Ir prireikus tiesiog atidarau būtinus failus“, - aiškino savo darbo metodus primadona. 

Beatodairiškai deginti save scenoje – ne jos atlikimo stilius: „Mano pirmaeilis uždavinys scenoje – leisti klausytojams pasigrožėti balsu. Kad tai padaryčiau, pasitelkiu ekspresyvumą, charakterius, emocijas.  Visgi labiausiai rūpinuosi vokalu, nes visų pirma esu solistė, tiesa, gebanti ir vaidinti“.

Pastaraisiais metais E.Garanča siekia atsisakyti vyriškų vaidmenų ir stengiasi scenoje išreikšti savo moteriškumą. Todėl nuo jaunystėje jos repertuare dominavusių „bel canto“ partijų ir W.A.Mozarto veikalų vis dažniau atsigręžia į verizmą ir dramatines Giuseppe‘s Verdi operų veikėjas, tokias kaip „Don Karlo“ Eboli.
  
Vilniaus festivalio atidarymo koncerte Vilniuje taip pat išgirsime Dalilą iš Camille Saint-Saenso operos „Samsonas ir Dalila“,  Santucą iš  Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“  bei Adrianą Lekuvrer iš to paties pavadinimo Francesco Cilea operos. Koncerto pabaigoje E.Garanča leis publikai pasigėrėti neapolietiškų dainų pasažais.