Baltijos baleto teatras, bendradarbiaudamas su video meno kūrėjais „Kinkyknot“, pirmą kartą Lietuvoje sukūrė pasirodymą, kuriame naudojama holograma.
Išskirtinė technologija padėjo sukurti analogų neturintį šou, kurio užuomazgos gimė dar režisierei viešint Australijoje.
„Scenarijų perrašiau berods vienuolika kartų, kol buvo rastas pats tinkamiausias variantas. Hologramos galimybės beribės, tai raktas į visapusišką fantazijos laisvę. Tuomet artistai - tiek dainininkai, tiek šokėjai, tiek aktoriai - savo būvį scenoje per vieną sekundę gali perkelti į povandeninį pasaulį, nardyti tarp žuvų. Arba po akimirkos atsidurti kosminėje galaktikoje, pilnoje žvaigždžių. Vienu rankos gestu stumdyti debesis, žvaigždes, planetas arba kokias kitas figūras. Jas transformuoti pagal esamą grafiką, judėti formų viduje, slėptis už jų, staiga vėl atsirasti, jas sprogdinti arba vienu magišku mostu tiesiog atsidurt tarp laukinių vienaragių, bėgančių mėnulio dulkėse“, – šiuolaikines galimybes atskleidė režisierė.
Holograma šiuolaikinio baleto scenoje prilygsta teatro stebuklui, apie kokį svajoja kiekvienas kūrėjas. Tačiau meno atstovams juos įgyvendinti trukdė į Lietuvą užtrukusios atkeliauti technologinės naujovės.
Todėl šiuolaikinių inovacijų šalininkė M.S.Šimulynaitė neslepia esanti be galo laiminga, kad būtent ji pirmoji turi galimybę dirbti su holograma.
Holograma šiuolaikinio baleto scenoje buvo panaudota nepilnų keturių minučių trukmės epizode, kurį kūrėjai teko be galo kruopščiai sinchronizuoti su kiekviena muzikine sekunde, spalva, gestu, siužetinės linijos temos užmoju ir video vaizdu.
„Tai tarsi stebuklingas akibrokštas, leidžiantis šokėjui persikelti į trimatę erdvę ir žongliruoti vaizdais atsiduriant įvairiuose sūkuriuose, rėmuose, geometrinėse figūrose, deimantinėse skaidulose bei kitose figūrose. Kiekvienas rankos gestas, lydimas video potėpio, optiškai susijungia su artisto kūnu į vientisą visumą taip leisdamas atlikėjui tarsi tapyti savo emocijomis“, – sako režisierė.
Šiuolaikinio baleto kūrėja neslepia, kad hologramos stebuklo gimimas nėra lengvas procesas, prie jo reikia daug dirbti. Ir dirbti ne vienam.
„Teko daug dirbti šokėjai ir visai komandai. Viskas prasideda nuo itin smulkaus ir tikslaus scenarijaus, jo redagavimo, derinimo. Patvirtinus scenarijų viskas turi būti atliekama sekundžių tikslumu. Judesiai negali keistis nė vienu milimetru, – užkulisius atskleidžia M.S.Šimulynaitė. – Artistui šokį tenka atlikti su „sensoriniu kostiumu“. Šokėja tarsi robotas aprengiama specialiais jutikliais, kurie pritvirtinti ant diržų ir išdėstyti beveik ant kiekvienos kūno dalies. Atliekamas šokis filmuojamas ir fiksuojamas specialios programos. Vėliau pagal nufilmuotą vaizdą kuriama video grafika“.
Tam, kad sukurtume nepilnų keturių minučių šou, teko dirbti beveik tris mėnesius! Režisierė pabrėžia, kad norint realizuoti tokio pobūdžio spektaklį, darbo procesas užtruktų turbūt apie metus. Be to, kūrėja neslepia, kad tai labai brangus malonumas. Sensorinis kostiumas, hologramos medžiaga, sinchronizavimas ir kiti niuansai kainuoja tūkstančius eurų.
