Penktadienį kaunietis režisierius V.Balsys pakvies į savo spektaklio „Dirbtinis įkvėpimas“ premjerą Kauno mažajame teatre.
Pats pjesę parašęs ir spektaklį pastatęs 60-metis režisierius teigė, kad šis jo kūrinys – protestas prieš teatro subiurokratėjimą ir komercializaciją.
Todėl balandžio 29 dieną pirmasis „Dirbtinio įkvėpimo“ vaidinimas buvo skirtas tik vienam žiūrovui – gyvajam klasikui J.Erlickui. Spektaklio scena tapo paties V.Balsio butas.
Vis dėlto spektaklį pamatys ir daugiau žiūrovų. Kodėl tam pasirinktas Kauno mažasis teatras, su kuriuo V.Balsį sieja prieštaringi jausmai ir santykiai?
– Idėja vaidinti spektaklį vieninteliam žiūrovui – įdomi. Kodėl ji kilo ir tapo kūnu?
Kartais atrodo, kad visos aplinkybės prieš tave, liūdina net prasti orai. Bet mintis yra tarsi tas dirbtinis įkvėpimas, kuris pagimdo personažus.
Jie iš pradžių tarsi vaikščiojo po mano butą, kalbėjosi su manimi. Taip tarsi atlikus dirbtinį įkvėpimą jie sugulė į pjesę. Personažai tapo išsigelbėjimu.
Kai aktoriai perskaitė pjesę, aptarėme personažus – jie tarsi atsiskyrė nuo manęs. Tada prireikė pribuvėjos – žiūrovo, kuris priimtų kūdikį – spektaklį.
Tačiau mano spektaklis neatitinka dabartinių teatro standartų. Dabartiniai teatrai tapo labai komerciniai, subiurokratėję, tarsi gamybos cechai. Žiūrovas tapo ne toks svarbus.
Pjesėje yra toks dialogas: „Einam atiduoti pagarbos žiūrovams. Jie pirko bilietus. Niekas seniai bilietų nebeperka – visa publika kviestinė. Pusė iš „Sodros“, pusė iš Mokesčių inspekcijos. Svarbu žmonės.“
Norėjau pabrėžti, kad vis dėlto svarbiausias yra žiūrovas. Su juo drauge norėjosi patirti tikrą kūrybos džiaugsmą.
Taip kilo mintis parodyti vaidinimą vienam žiūrovui. Juo tapo J.Erlickas. Spektaklis vyko mano bute, kur visi daiktai virto rekvizitu.
J.Erlickas suprato mano idėją – vaidinti spektaklį vienam žiūrovui yra tarsi mano protestas. Po spektaklio visi suvokėme, kad žiūrovas jį priėmė, ir vaidinimas gimė.
– Tačiau vis dėlto spektaklis „Dirbtinis įkvėpimas“ atsidurs ir teatro scenoje. Kodėl? Ar protestas baigėsi? Ir kodėl pasirinkote Kauno mažąjį teatrą?
– Taip noriu pasakyti dar vieną svarbią mintį. Kauno mažasis teatras buvo ta vieta, kur drauge su bičiuliais aktoriais pradėjome savo kelią ir šiam teatrui atidavėme ne vienus metus.
Tačiau teko išgyventi laikotarpį, kai buvau išmestas iš teatro. Teko bylinėtis ir įrodinėti, kai tai padaryta neteisėtai.
Buvo sudaromos beprasmiškos kliūtys kurti.
– Jūsų sukurti personažai taip pat priversti rinktis tarp tiesos ir melo, meilės ir išdavystės. Šie pasirinkimai sudaro amžiną veržimąsi į prasmę. Ar sau atsakėte, kokia prasmė kovoti su, kaip sakote, subiurokratėjusiu teatru?
– Norėjau pasvarstyti apie tai, kur glūdi dirbtinio įkvėpimo paslaptis, kas verčia ne mieliau mėgautis gamta, bet veržtis į teatrą? Gal tai kaukės sindromas?
Vienas veikėjų spektaklyje sako, kad kaukės plėšo kaukes.
Kodėl svajonė veržtis į teatrą ir vaidinti nenugalima? Geriausias pavyzdys – žydų teatrai, kuriuos jie buvo įkūrę getuose. Gyvendami nepakeliamomis sąlygomis jie vis tiek vaidino, kūrė.
Ši paslaptis vargu ar įmenama. Man atrodo, kad kūryba yra būdas nepasiduoti biurokratijai, sistemai. Nenusižengti savo laisvės principams, nepasiduoti bet kokia kaina.
