J.Pulinovič „Elzės žemė“ viena naujausių (2015) dramaturgės pjesių – joje sutelpa ir melodrama, ir drama, ir komedija. Tai šiltas, jautrus ir jausmingas pasakojimas apie vieną meilės istoriją. Kai kam tai gali priminti Romeo ir Džuljetos istoriją – tik veiksmas vyksta visai kitoje pasaulio vietoje, o patys įsimylėjėliai – gerokai vyresni.
Pasak dramaturgės, istoriją apie pagyvenusią gražuolę vokietę, kuri įsimylėjo, būdama jau virš septyniasdešimties, ji išgirdo iš savo močiutės.
Pjesės herojė Elzė Bliumentrost, vokietė iš gūdžios Rusijos provincijos, septyniasdešimt šešerius metus pragyveno be džiaugsmo, be meilės, be grožio. Ir staiga visiškai netikėtai jai atsiveria naujas gyvenimas.
Jos sutiktas Vasilijus – šviesus žmogus, geografijos mokytojas, visą gyvenimą mokiniams pasakojęs apie jūras ir kalnus, bet pats taip niekada jų ir nematęs. Dabar jie turi vienas kitą ir svajoja kartu keliauti po pasaulį. Ir nesvarbu, ką pasakys abiejų senstelėjusių įsimylėjėlių giminaičiai, bandantys išskirti naująją porą – kaip gi galima, tokiame amžiuje, ką žmonės pasakys!
O dar ir palikimo dalybos...
[[ge:lrytas:lrytas:1094796]]
Bet Elzė jau atrado savąją žemę – joje telpa ne tik aukštakulniai bateliai, gėlės ir bučiniai, romantiški pokalbiai, bet ir kelionės aplink pasaulį su mylimu žmogumi, ir net rožinė vestuvinė suknelė. Elzė desperatiškai bando nugyventi gyvenimą iš naujo.
Spektaklį režisavo ilgametis Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, legendinis režisierius, kino ir teatro aktorius Povilas Gaidys. Per penkiasdešimtį kūrybos metų režisierius pastatė daugiau nei 80 spektaklių.
P. Gaidys tebekuria spektaklius – pernai jis pastatė E. De Fillipo pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“.
„J.Pulinovič – naujas jaunas veidas, jai - tik trisdešimt, bet ji turi tiek daug kūrybinės jėgos ir stiprybės, kad jau pavergė beveik visą pasaulį – pjesės rodomos įvairių šalių scenose, pagal jos kūrinius sukami filmai. Ji įsilieja į garsiųjų rusių dramaturgių moterų – Liudmilos Razumovskajos, Liudmilos Petruševskajos – plejadą“, - sakė P.Gaidys.
„Kai kam ši pjesė primena „Romeo ir Džuljetą“. Aš mažai matau to džuljetizmo. Autorė labai jautriai kalba apie žmogaus gyvenimo moralinius reikalus, apie tai, kad egoizmas, nejautrumas, gobšumas, bukumas, nenorėjimas įsiklausyti ar suprasti kito naikina viską, kas yra gražu, švelnu, nepaprasta.
Pjesėje praskamba dar viena tema – gal galėtume ją pavadinti nacionaline, tautybės tema, kuri dabar ypatingai jautri ir aštri. Visas pasaulis susiskaldęs, vienas su kitu pjaunamės, net tam tikrų fašižmo apraiškų pasirodo. Autorė gana jautriai analizuoja šią temą.
[[ge:lrytas:lrytas:1094797]]
Jei žmogus doras ir geras, jam neegzistuoja tautybės klausimas, neegzistuoja valstybių sienos. Žmogus – auksčiau visko.
J.Pulinovič herojės – moterys, kartais gyvenimo nuskriaustos, bet nepraradusios stiprybės, orumo, tvirtybės ir ieškančios, trokštančios gėrio, meilės, pilnaverčio gyvenimo“, - kalbėjo P.Gaidys.
P.Gaidys džiaugėsi, kad išlydėtas į užtarnautą poilsį vėl stato spektaklį savajame teatre, o širdžiai mielas darbas gydo nuo vienatvės ir savigraužos.
„Ji išmoko ir mokėjo tylėti, kentėti ir mylėti. Tai trys stulpai, ant kurių ir laikosi moters gyvenimas, bent man taip atrodo. Tos trys savybės – Dievo dovana.
Ir dar vienas dalykas, ką supratau kurdama Elzės vaidmenį - senatvė nėra nuosprendis. Senatvė gali būti labai gražių dalykų pradžia. Pasirodo, ir saulėlydyje gali būti stebuklų“, - sakė pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Regina Šaltenytė.
Spektaklyje taip pat vaidina Kęstutis Macijauskas, Renata Idzelytė, Donatas Švirėnas, Simona Šakinytė, Nijolė Sabulytė, Irena Simonaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė.
Scenografiją ir kostiumus sukūrė Artūras Šimonis, muziką – Martynas Bialobžeskis. Pjesę išvertė Gintaras Grajauskas.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
