Filharmonijos scenoje išvysime Vokietijoje gyvenantį violončelininką, Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro muzikantą ir solistą Vytautą Sondeckį, apie kurį „Le Monde de la Musique“ kritikai rašė: „V. Sondeckis demonstruoja eleganciją, poetinį polėkį, subtilų stiliaus pajutimą, – visa tai leidžia priskirti jį didžiųjų violončelininkų būriui.“ Pastarąjį kartą Nacionalinės filharmonijos scenoje V. Sondeckis įspūdingai griežė solo su Nacionaliniu simfoniniu orkestru 2016 m. vasario mėnesį.
Trumpam į Vilnių sugrįš taip pat reta viešnia Lietuvos scenose – Vokietijoje gyvenanti altininkė Jonė Kaliūnaitė. Ji koncertavo su „Philharmonie Südwestfalen“ orkestru, Šlėzvigo-Holšteino, Bonos jaunimo bei kitais kolektyvais. Be to, atlikėja veda meistriškumo kursus įvairiose šalyse. J. Kaliūnaitei suteiktas profesorės vardas Sarbriukeno aukštojoje muzikos mokykloje.
Intensyviai koncertuojanti menininkė, prisimindama savo muzikos kelio pradžią, pagarbiai kalba apie alto riteriu vadinamą profesorių Petrą Radzevičių, pas kurį nuo 15 metų mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Viename interviu J. Kaliūnaitė sakė: „Tapau profesore, nes turėjau nepaprastą profesorių“.
Su Valstybiniu Vilniaus kvartetu J. Kaliūnaitė ir V. Sondeckis pagrieš J. Brahmso Styginių sekstetą Nr. 1 B-dur, op. 18, ir P. Čaikovskio Styginių sekstetą d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70.
J. Brahmso Pirmasis styginių sekstetas – tipiškas kompozitorius ankstyvojo laikotarpio, kuriame jaučiama Haydno, Beethoveno, Schuberto įtaka, kūrinys, parašytas 1860-ųjų vasarą atostogaujant prie Elbės. Pirmajame sekstete Brahmsas eksperimentavo ieškodamas netradicinių styginių derinių. Šio opuso skambesį persmelkia Vienos saloninės muzikos atmosfera su aliuzijomis į tuo metu plačiai paplitusį valso žanrą.
Bene populiariausia yra antra seksteto dalis, dažnai netgi atliekama kaip savarankiškas kūrinys fortepijonui. Claros Schumann prisiminimuose užfiksuota, kad prieš baigdamas redagavimo darbus Brahmsas ją supažindino su savo naujuoju sekstetu B-dur. Sužavėta antros dalies, ji paprašė kompozitorių sukurti fortepijoninę aranžuotę. 1860 m. Brahmsas įteikė Clarai gimtadienio dovaną – variacijas fortepijonui.
P. Čaikovskis į savo Styginių sekstetą įpina muzikinius prisiminimus iš Florencijos, kurioje dažnai lankėsi norėdamas pailsėti ir sukaupti muzikinių įspūdžių, iš čia ir kūrinio pavadinimas – „Florencijos suvenyras“ (dar galima vadinti „Prisiminimais iš Florencijos“). Kūrinio idėją kompozitorius įgyvendino sunkiai. Jis guodėsi broliui Modestui: „Vargina ne minčių stygius, o nauja forma: kuriu šešias savarankiškas ir drauge giminingas partijas – lyg spręsčiau sudėtingą galvosūkį...“
Tik po kelerių metų, padaręs esminių pataisų, kompozitorius Sekstetą dedikavo Peterburgo kamerinės muzikos draugijai; jos salėje 1892 m. lapkričio 25 d. su dideliu pasisekimu įvyko kūrinio premjera. Seksteto antroji dalis – Adagio cantabile – vienas gražiausių Čaikovskio kamerinės kūrybos puslapių. Tai šviesios nuotaikos daina, meilę ir gamtą šlovinanti serenada, jos vidurinis Moderato epizodas skamba it apeigų choras.
Valstybinio Vilniaus kvarteto, altininkės Jonės Kaliūnaitės ir violončelininko Vytauto Sondeckio koncertas „Florencijos suvenyras“ vyks gegužės 3 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.
