Penktadienį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko jo baleto „Piaf“ apie žymios prancūzų dainininkės Edith Piaf (1905-1963) likimą premjera. Pirmą kartą šis kūrinys rampų šviesas išvydo 2010 metais Hanoverio scenoje, o dabar pradėjo savo užsienio kelionę. Spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė nuolatinė M.Bigonzetti asistentė ir buvusi jo trupės solistė Macha Daudel.
M.Bigonzetti vertinamas už emocingą, natūralią, nesuvaržytą klasikinio baleto kanonų choreografiją. Anot LNOBT baleto trupės meno vadovo Krszysztofo Pastoro, „Piaf“ – tai naujos stilistikos darbas mūsų teatro repertuare. Tuo metu M.Daudel prieš premjerą pabrėžė, jog M.Bigonzetti pasakojamos Piaf istorijos unikalumą primiausia lemia šokėjų savitumas, jų interpretacija.
Tad kaip pavyko LNOBT baleto trupei nusileisti nuo puantų, įsijausti į M.Bigonzetti pasakojimą? Įspūdžiais apie spektaklio ptremjera pasidalijo baleto kritikas Helmutas Šabasevičius.
- Ar pasitvirtino K.Pastoro ir M.Daudel įžvalgos apie „Piaf“?
– LNOBT baleto repertuaras yra pakankamai įvairus, esame matę panašios stilistikos spektaklių – pavyzdžiui, Giedriaus Kuprevičiaus ir choreografo Roberto Bondaros baletą „Čiurlionis“. Tačiau „Piaf“ iš tikrųjų išsiskiria teatro kontekste emociniu vientisumu.
Manau, artistams labai daug vidinių impulsų teikia ir šio baleto choreografija, ir muzika. Jie visi kuria vieną jaudinančią istoriją apie E.Piaf.
Man labai patiko, kad spektaklyje nėra vieno solisto, bet visi šokėjai turi solo vaidmenis – istorija tarsi išdalyta visiems po žiedlapį. Tai sujaudina, nors jau esame matę ir krentančių žiedlapių, ir visokių šviesų, gėlių scenoje. Galiausiai viskas suveikia – virsta kažkokia emocinga, nuoširdžia gaida.
- Neįprastu siužeto plėtojimu spektaklis pirmiausia ir išsiskiria trupės repertuare?
– Taip. Viena vertus, „Piaf“ yra biografinis spektaklis, bet kartu tai – spektaklis-asociacija, spektaklis-metafora ne tik apie ją, bet apskritai apie žmogų, apie moterį.
- Jums neįsiminė jokie konkretūs pasirodymai?
– Įsiminė, bet nieko nenorėčiau išskirti, nes balete viskas persipina – jo nuotaika, vidinis muzikalumas persiduoda iš vieno solisto kitam, po to duetui, trio, vėl solistui ir t.t., sklandžiai pereina per visus. Man labai patiko spektaklio garso takelis – jis ir įvairus, ir labai nuoseklus. (Balete skamba garsiausios E.Piaf dainos, M.Ravelio, F.Poulenco, D.Milhaud ir kitų prancūzų kompozitorių muzika).
Daug kas jau matyta, išgyventa, bet galiausiai žiūrovą pasiekia.
- Ką manote apie M.Bigonzetti choreografiją?
– Sakyčiau, ji ypatinga paprastumu. Tai nėra klasikinio baleto kalba – ryškesni šiuolaikinės plastikos akcentai. Kadangi mūsų šokėjai turi klasikinį pasirengimą, jie perteikia M. Bigonzetti stilių netgi geriau nei šiuolaikinio šokio menininkai: jų kūnai, aukšti žingsniai, išlavintos rankos suteikia choreografijai savų akcentų.
- Ar klasikinio baleto šokėjams buvo sunku pereiti į tokį amplua?
– Kaip jau minėjau, LNOBT reperetuaras yra labai įvairus. Kai kuriuose spektakliuose šokėjai prilygsta vos ne akrobatams. O „Piaf“ rekalauja iš jų daugiau vidinių resursų, įsijautimo, dvasinių pastangų negu fizinės parengties. Klasikiniam šokiui būdingas tikslumas, griežtumas, – čia galutinis rezultatas randasi tarsi iš vidinio impulso, o ne iš judesio, fizikos.
Man patiko spektaklis, nors negaliu sakyti, kad labai nustebino ar sukrėtė.
***
Visi bilietai į balandžio 22 ir 29 d. „Piaf“ spektaklius jau išpirkti, tačiau dar yra vietų į papildomą birželio 21 d. spektaklį.
