Koks tai kultūros reiškinys? Kas jame kinta, kas išlieka, kokios emocijos ir patirtys lydi choristus, dalyvaujančius festivalyje nuo pirmųjų dienų? Kokie iššūkius teko įveikti buvusiems festivalio koordinatoriams?
Apie visa tai papasakojo buvusi valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ vadybininkė, „Resurrexit“ festivalio koordinatorė Vita Butvilienė, dainuojanti šiame chore nuo 1989 m., ir Regimantas Lukoševičius – muzikas iš pašaukimo, valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ choristas, dainuojantis kolektyve nuo jo įkūrimo 1974 m. Mintimis apie „Resurrexit“ misiją po Šiaulių katedros skliautais mintimis pasidalijo ir Šiaulių Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas Egidijus Venckus.
Pavojingiausia profesija
„Pradėjau rengti festivalį neturėdama jokios patirties ir ryšių su kultūros pasaulio atstovais. Tai buvo stresų kupinas laikas. Pačiai teko kontaktuoti su atlikėjais, vyko daug neplanuotų dalykų. Šis festivalis – vienintelis Lietuvoje rengiamas po Velykų, tad papildomos įtampos sukelia neaiškus finansavimas. Kultūros tarybos sprendimai vėluodavo – nežinodavome, kiek turėsime pinigų.
Neįsivaizduoju, kaip viską tuomet padarydavome. Įsitikinau, kad renginių koordinatoriai, koncertų rengėjai – vienos pavojingiausių profesijų“, – dalijosi prisiminimais 2006-2016 metais „Resurrexit“ festivalio koordinatore dirbusi V.Butvilienė.
Pasak jos, kasmet norėdavosi padaryti kažką vis geriau. Festivalių muzikinės programos pagrindą klodavo meno vadovas. Kiekvienas iš jų turėdavo savo stilių, kviesdavosi jam pažįstamus kultūros veikėjus. Pavyzdžiui, Rygos pučiamųjų orkestras, diriguojamas Janio Purinio, atvežė į Šiaulius didingų netradicinių kūrinių, „Polifonija turėjo galimybę padirbėti su dirigente iš Slovėnijos Karmina Šilec, parengti nuostabų projektą su Valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“, bendravo su Lietuvos kameriniu orkestru.
„Atėjęs meno vadovas Tomas Ambrozaitis turėjo savo liniją. Jam teko dirbti savotiško lūžio metu, kai projektas buvo jau pateiktas, tad daug darbų reikėjo perkelti ant savo pečių. Įtampa buvo begalinė – turėjau rūpintis ir svečiais, ir dokumentais, ir vesti renginius“, – pasakojo buvusi koordinatorė.
Jai įsiminė ir jubiliejinis 30-asis festivalis 2012 metais, kuriam buvo gauta juokingai menka suma, o T.Ambrozaitis buvo pasiryžęs atlikti J.S. Bacho Mišias h-moll su maestro S.Sondeckiu. Tačiau koncertas įvyko – tarsi savaime atsirado rėmėjų. „Įvyko stebuklas. Buvo gera, kad galėjau prie jo prisidėti“, – kalbėjo moteris.
Kartais praverčia planas B
Būtent V.Butvilienei kilo idėja atnaujinti Velykinės muzikos festivalio pavadinimą – norėjosi aiškaus ir trumpo: „Pamaniau, kad nuolat dainuojam „et resurrexit, et resurrexit“ (lot.- „prisikėlė“), tad kodėl tai negalėtų tapti pavadinimu?“.
Kokie įsiminė nuotykiai, netikėtumai rengiant festivalį? V.Butvilienei nepamirštamas buvo Muzikos ir poezijos vakaras su šviesaus atminimo aktore Rūta Staliliūnaite, kai pirmą ir paskutinį kartą iš arti pamatė legendinę aktorę.
„Žinoma, pasitaikė ir kuriozinių situacijų. Vienais metais pas mus turėjo atvykti pasaulinio garso dirigentas, kurio pavardės neminėsiu. Susitarėme, kad jis atskris į Lietuvą iš Europos – tai nebūtų kainavę daug. Sutarėme ir dėl kūrinio, pakvietėme didelį būrį atlikėjų. Ir staiga dirigentas praneša norįs atskristi iš kito pasaulio krašto, ir dar su moterimi. Suma išsipūtė, o pas mus kiekvienas centas suskaičiuotas. Negana to, dirigentas susierzino ir pradingo, kai viena solistė pranešė negalinti atvykti prieš dieną repetuoti.
Tyla truko savaitę, nors rašiau dirigentui kiekvieną dieną. Rankos kojos drebėjo iš jaudulio – festivalis grėsmingai artėjo. Pagaliau atrašė, kad viskas gerai. Kai terminai visai prispaudė, teko pasinaudoti planu B – pakviesti kitą dirigentą, ir situacija buvo išgelbėta – niekas nepastebėjo nesklandumų. Koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo, gavome gausybę padėkos laiškų“, – kalbėjo V.Butvilienė.
Palaimintieji narcizai
Kartais pinigų festivaliui skirdavo katastrofiškai mažai. O juk norisi įteikti atlikėjams ir dovanėlę, ir kokią gėlytę. „Paprastai pasinaudodavome savo bendradarbės, auginančios gėles, darželiu – narcizus tiesiog šienaudavome. Tačiau vienais metais festivalis vyko itin ankstyvą pavasarį, nebuvo nė narcizų, – prisiminė V.Butvilienė. – Skaudu buvo girdėti klausytojų replikas, kad nesugebame gėlytės padovanoti.
Nori nenori susimąstai: patys dainuojame, brangiai sumokame kviestiniams atlikėjams ir dar turime dovanėlėmis pasirūpinti. Užsienyje įprasta klausytojams neštis į koncertus kad ir po mažą gėlelę. Deja, pas mus ši praktika sunkiai prigyja.
Tačiau visi rūpesčiai ir įtampa visada atsipirkdavo. Nuskambėjus paskutiniams festivalio akordams, visi apsikabindavome, užplūsdavo džiaugsmas, kad padarėme didelį darbą“.
Kaip keitėsi „Resurrexit“ festivalio programos, kokių atsirado naujovių? „Kai pradėjau dirbti koordinatore, norėjau pokyčių. Sėdėdavau prie kompiuterio ir iki išnaktų ieškodavau projektų, kurie suintriguotų klausytojus. Taip programoje atsirado varpininkų ansamblis „Arsis“ iš Estijos. Jo koncertas sukėlė ažiotažą Šiauliuose.
Po poros metų pirmą kartą atvažiavo stiklo taurėmis grojantis duetas „Glass Duo“ iš Lenkijos. Jaučiau pasitenkinimą, kad pirmoji juos atradau. Norėjau privilioti šiais projektais į festivalį publikos, kurią sunku sudominti akademinės muzikos koncertais. Ir man pavyko!“, – džiaugėsi V.Butvilienė.
Jos įsitikinimu, „Resurrexit“ festivalis yra Šiaulių pasididžiavimas, nes kito tokio renginio Lietuvoje nėra.
Kūrybinės pažintys stulbino
Choro „Polifonija“ senbuviui R.Lukoševičiui per ilgą festivalio istoriją labiausiai įsiminė bendradarbiavimas su legendiniais menininkais. „Negalėjau atitraukti akių nuo maestro Ravilio Martynovo, kai jis dirigavo chorui W.A.Mozarto Mišias. Kokia fanatiška ugnimi degė jo akys! Atrodė, išdainavau jam viską, ką galėjau. Vėliau atvykę kiti dirigentai iš Sankt Peterburgo patvirtino, kad jis – tikras stebuklas.
Įsiminė ir susitikimas su estų kolektyvu „Hortus musicus“, grojusiu senoviniais instrumentais, vilkėjusiu barokiniais kostiumais – tarsi iš Italijos dvarų. Jų dirigentas atrodė scenoje kaip pats Italijos dvarų hercogas – su žalia mantija iki žemės, natas laikė vienoje rankoje ir kita dirigavo. Buvome apstulbę. Vėliau estai net surengė parodą, leido visiems apžiūrėti savo instrumentus. Tokie dalykai neužmirštami.
Didžiulė dovana buvo įžengti į Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos didžiąją salę. Ten koncertuoti mus pakvietė ukrainietė smuikininkė Tatjana Grindenko, pamokiusi chorą teisingai interpretuoti senąją muziką. Turėjom puikų kontaktą ir su jos vyru pasaulinio garso smuiko virtuozu Gidonu Kremeriu“, – vardijo ryškiausius chorinio gyvenimo įspūdžius šiauliškis.
R.Lukoševičius priminė, jog pirmieji Velykinės muzikos festivaliai buvo rengiami dar miesto Kultūros rūmuose. Jau tuomet jie sujudindavo vietos kultūros gyvenimą: viešėjo ansamblis „Cantabile“, Baltarusijos kamerinis orkestras, Jaroslavlio senosios muzikos ansamblis.
Atsisveikinimas su tabu
Tačiau klestėjimas prasidėjo, festivaliui įžengus į bažnyčią. „Pirmojo koncerto Šiaulių katedroje nepriklausomybės laikais įspūdžiai – neišdildomi. Į šventovę suplūdo žmonių minios – visi buvo suintriguoti: negi Katedroje bus ne Šv. mišios o vyks koncertas! Tai atrodė neįtikėtina. Kai Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę parinkome anų laikų kompozitorių kūrinių apie Lietuvos laisvę, koncertuose lūždavo salės.
Iš pirmųjų festivalio metų į atminti įsirėžė ir Švedijos karališkosios akademijos ansamblio koncertas Šiaulių katedroje, dar monsinjorui Kleopui Jakaičiui gyvam esant. Svečiai su orkestru dainavo baroko laikų italų kompozitoriaus operą apie meilę. Moterys – atvirokais rūbais, dainos, šokiai ir meilės tema. Tais laikais nebuvome to matę – atrodė pritrenkiamai drąsu“, – gaivino prisiminimus R.Lukoševičius.
Anot choristo, šiais laikais festivalio rengėjus labiau traukia didžiulio užmojo opusai. Pavyzdžiui, šiemet kulminacinis kūrinys bus oratorija „Mesijas“, kurią atliks net trys chorai su Liepojos simfoniniu orkestru ir solistais iš Latvijos. Su tokiu iššūkiu „Polifonijos“ dainininkai dar nebuvo susidūrę.
Ambicingas projektas buvo G.Malerio „Prisikėlimo simfonija“, kurios sumanė imtis T.Ambrozaitis. „Giedant atrodė lyg Jėzus dangumi ateitų – šiurpuliai per nugarą ėjo. Va čia tai patirtis. Kai klestėte klesti komerciniais renginiai, tokiuose koncertuose siela pailsi, pakyla tarsi į kitą dimensiją. To reikia žmogui“, – dėstė R.Lukoševičius.
Šiaulių Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas ir Šiaulių dekanato dekanas E.Venckus lankėsi festivalio koncertuose dar dirbdamas kitoje Šiaulių bažnyčioje.
Anot jo, „Resurrexit“ yra tarsi suaugęs su šv.Velykomis – jam netiktų nei žiema, nei ruduo, nei vasara. „Tai Kristui skirtas festivalis, tarsi išdainuojantis garsių kompozitorių kūriniais velykinį laikotarpį. Žmonės įsiklauso į muziką, tuo pačiu medituoja. Niekur kitur Lietuvoje sakralinė muzika neskamba taip įspūdingai kaip čia“, – tvirtino dekanas.
