Netrukus Visagine, o po mėnesio ir Vilniuje įvyks Lietuvos nacionalinio
dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ premjera.
„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai
apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol
supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą
elektrinės vietoje neliks nieko, tik žalia pievelė.
Šiandien oficialiai skelbiami elektrinės uždarymo metai – 2038-ieji.
Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių,
maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje.
Ką jie išgyvena ardydami tai, ką statė? Kokią miesto ateitį mato? Kaip
jaučiasi nuolat blaškomi tarp besikeičiančių politinių vėjų? Ką apskritai
reiškia tokio objekto uždarymas ir kokie jo ilgalaikiai padariniai
Visaginui, Lietuvai, pasauliui?
Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuojamoje „Žalioje pievelėje“
pasirodys Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino
gyventojai. Savo rankomis statę elektrinę ir miestą, atvykę į jį
Nepriklausomybės laikais arba jame užaugę. Inžinieriai, teisininkai,
apsaugos darbuotojai, menininkai, moksleiviai. Abejojantys Visagino
ateitimi arba ja tikintys.
Šis spektaklis – pirmasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro
dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o
žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis.
„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai – R.Ribačiauskas,
Kristina Savickienė, J.Tertelis, K.Werner, režisieriai – J.Tertelis,
K.Werner, scenografė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas
Bialobžeskis.
Apie naująjį darbą kalbamės su pagrindiniu spektaklio sumanytoju R.Ribačiausku.
– Kaip atsirado idėja teatre tyrinėti Visagino situaciją?
– Prieš kelerius metus, dar studijuodamas, susipažinau su mergina iš
Visagino, ne kartą lankiausi jos šeimoje.
Tai buvo standartiniai visaginiečiai, emigravę iš Kazachstano ir Ukrainos
– ramūs žmonės, retai išeinantys iš savo susikurto siauro rato, bet
labai mieli ir draugiški. Ne kartą lankiausi tame mieste, pripratau prie
jo, pradėjau pastebėti ir architektūros, ir pačių žmonių išskirtinumą.
Net nutrūkus santykiams, Visagino nepamiršau. Į jį grįžau 2014 metais su
„Rimini Protokoll“ komanda, kuri 2015 metais Lietuvoje sukūrė spektaklį
„Remote Vilnius“.
Mano pirma mintis buvo pasiūlyti „Rimini Protokoll“ imtis Visagino temos.
Po kurio laiko išaiškėjo, kad jie negali, ir netrukus aš grįžau prie šios
idėjos.
Šiandien itin džiaugiuosi, kad per tą laiką susiformavo kita komanda,
kitas būrys žmonių, būtent – Lietuvos menininkų. Pakviečiau Joną Tertelį
ir visai netikėtai teatre pasirodžiusią vokietę Kristiną Werner, kuri
šiuo metu gyvena Lietuvoje ir buvo atėjusi pasiūlyti teatro taikomojo
meno idėjų.
Vokietijoje ji studijavo teatro pedagogiką, o baigusi šiuos mokslus išvyko
į Londono Goldsmito universitetą, vieną geriausių menų universitetų
Anglijoje, kur įgijo teatro taikomojo meno magistro laipsnį. Ją ypač
sudomino Visagino situacija.
– Kodėl teatras? Juk yra ir kitų meno formų kalbėti apie panašius dalykus?
– Dirbti teatre pradėjau prieš gerus dešimt metų, dar studijuodamas
Muzikos ir teatro akademijoje. Iš pradžių „Sirenų“ festivalyje, vėliau
OKT/Vilniaus miesto teatre.
Ten dirbusių daugybės talentingų žmonių kurtas teatrinis pasaulis visada
balansavo tarp, viena vertus, Lietuvoje įprasto literatūrinio, kita
vertus, labiau socialinio, performatyvaus, konceptualaus teatro. Jau tada
viskas galvoje pradėjo maišytis.
Vėliau išvykau mokytis į užsienį, studijavau interaktyvias medijas
Dublino universitete, kur gilinausi į teatro ir medijų santykį (apie tai
buvo tiek teorinis, tiek praktinis darbas).
Tada sekė stažuotė mažoje kompiuterinių žaidimų studijoje, po to –
darbas su „Rimini Protokoll“ Vilniuje, stažuotė „Blast Theory“ Braitone,
Didžiojoje Britanijoje (abi šios teatro trupės – tarpdisciplininės, jų
menas – socialiai angažuotas).
Žodžiu, visi menininkai, su kuriais dirbau, iš kurių mokiausi ir kurie
man padarė didžiausią įtaką, buvo iš kitokio teatro. Ilgainiui supratau,
kad tas maišymasis man patinka, kad kitaip jau ir nebegaliu.
Dėl to ir „Žalios pievelės“ idėja atsirado kažkaip natūraliai. Sakyčiau
net ne tai, kad pajutau, jog šioje situacijoje gali atsirasti teatras, o
tiesiog negalėjau nepajusti, kad čia jis atsirasti negali.
– Koks tas kitoks teatras? Alternatyvus?
– Vengiu panašių apibrėžimų. Man svarbiausia – atsispirti nuo tikrovės.
Įdomu tai, kas šiandien aktualu žmonėms. Mūsų kasdienybėje pakankamai
daug performatyvumo. Kai atsispiri nuo tikrų istorijų, kurių pritvinkusios
žmonių galvos ir apie kurias jie taip entuziastingai pasakoja, tarytum
tampi laidininku, padedi tai išdistiliuoti.
– Kas Visagine yra skausmingiausia?
– Visų pirma, tai yra monoindustrinė bendruomenė, netekusi kertinio
dalyko, kuris varė viską į priekį – atominės elektrinės. Ekonominiu
požiūriu tai yra labai skausmingas faktas.
Atominėje elektrinėje aukso amžiaus laikotarpiu dirbo virš penkių
tūkstančių žmonių, dabar – du tūkstančiai. Mieste neliko pagrindinio
objekto, dėl kurio miestas klestėjo. Šiuo metu ekonominiu požiūriu
miestas krenta žemyn, žmonės, kurie nemato perspektyvų, išvažiuoja: kas
į Rusiją, kas į Vakarus.
Kitas svarbus dalykas – tarytum nebuvo šiam miestui poreikio būti
Lietuvoje. Visagino gyventojai puikiai jautėsi savo tarsi utopiniame
burbule ir gerai jame gyveno. Kadangi žmonės buvo suvežti iš visos Sovietų
Sąjungos, dėl to kalbėjo rusiškai. Man atrodo, jis ir pavaldus buvo
tiesiogiai Maskvai.
Šiame mieste faktai persipynę su mitais. Tai – taip pat įdomus dalykas.
Dabar kaip tik prasidėjo tas laikas, kai Visaginas ėmė suprasti, kad jis
yra Lietuvoje, o Lietuva – kad Visaginas yra joje.
Bet tai yra labai sudėtinga. Dabar viskas aprimo, bet visai neseniai
Lietuvos žiniasklaida kūrė scenarijus, kaip Visaginas taps neramumų
židiniu, norės atsiskirti nuo Lietuvos kaip miestai Rytų Ukrainoje.
Didžiuosius miestus sudaro daugybė bendruomenių ir jeigu viena jų sugriūna,
lieka daugybė kitų. O kai Visagine griūna tai, iš ko buvo suklijuotas
miestas, formuojasi pagrindiniai skauduliai.
– Nuo ko prasidėjo šio sumanymo įgyvendinimas?
– Pradėjome dirbti pernai spalį. Rinkome žmones, skelbėme atviras
dirbtuves. Į pirmas kūrybines dirbtuves neatėjo niekas, mes stovėjome
trise su iškeptu pyragu. Vėliau žmonės pamažu rinkosi.
Iki Naujųjų metų stengėmės ir žmones pritraukti, ir jiems save pristatyti,
po Naujųjų – tuos žmones „klijuoti“. Daug žmonių cirkuliavo, nuolat
generavome turinį.
Buvo pateiktas miesto žemėlapis, kuriame jie žymėjo svarbiausias vietas
ir pasakojo apie jas, taip pat darėme laiko juostą, kurioje buvo sužymėti
globalūs pasaulio įvykiai, Visagino įvykiai ir jų asmeniniai įvykiai.
Vėliau nagrinėjome tą dėlionę ir žiūrėjome, kas, kur, kada vyko.
Besigilindami į atskirų žmonių pastebėjimus, visa tai lyginome su
oficialiais šaltiniais. Šis žaidimas padarė didžiulę slinktį žmonių
galvose. Įdomu ir tai, kad kai kurie pasitraukę žmonės po kurio laiko
grįžo ir liko iki dabar.
– Kodėl kai kurie žmonės pasitraukė iš šio projekto?
– Vieni dėl laiko stokos, kiti – dėl atstumo. Viena mergina visaginietė,
pavyzdžiui, net iš Klaipėdos važinėjo, bet jai tapo per sudėtinga. Kai
kas per tą laiką susirado darbą, nors iš pradžių buvo laisvi.
Pastaruoju metu mes savaitę praleidžiame Vilniuje, penkias dienas
Visagine. Gyvenome labai simbolinių pavadinimų vietose – viešbutyje
„Idilė“, dabar – šešių vietų hostelyje „Šeši partizanai“.
Natūralu, masiškai žmonės nenori tokiame projekte dalyvauti. Aš ir apie
save pagalvojau: ar drąsiai lipčiau į sceną? Aišku, kad tai baisu. Ne
visi gali būti prieš žiūrovus, bet tie, kurie liko projekte – tikrai
gali.
Vien dėl to atkrito kai kurie mums svarbūs „aktoriai“. Po interviu su
pirmaisiais šio miesto statytojais mes supratome, kad pirmąją Visagino
kartą atskleisime kitomis teatro priemonėmis, medijų pagalba.
– Tie patys žmonės elektrinę statė, dabar tie patys turi ją „sugriauti“. Kokie procesas vyksta šių žmonių sąmonėje?
– Kalbant apie trečiąją kartą, apie tuos žmones, kurie užaugo ir
susiformavo Visagine, pastebėjome, kokius jie dalykus akcentuoja: vieni
prisimena nuolat vykdytus sirenų testus, įvairius apmokymus mokyklose.
Keletas sutiktų žmonių mums pasakojo apie vaikystės sapnus, susijusius
su avarija elektrinėje – sprogimą, evakuaciją. Iškart kyla Černobylio
vaizdiniai, kuriuos kiekvienas žino iš įvairių šaltinių. Bet yra ir tokių,
kurie pasakojo, kad nieko ypatinga nebuvo. Jų požiūris labiau pragmatiškas.
– Ar visaginiečiai myli Lietuvą?
– Mums kalbantis su miesto statytojais (vyriausios kartos visaginiečiais),
daugelis sakė, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jie jokio skirtumo
nepajautė.
Man atrodo, jie nejaučia ypatingos meilės, bet nejaučia ir priešiškumo.
Kaip ir sakiau, jie gyveno muilo burbule, kurio sienelė po truputį
plonėja, gal jau tuoj ir jos nebeliks.
Jei kalbėtume apie visaginiečius apskritai, tai dauguma jų Lietuvą laiko
jei ne savo tėvyne, tai tikrai savo šalimi. O kas yra ta meilė savo
šaliai? Tai – ir meilė miškui, ir gatvei, kurioje gyveni, ir bendruomenei,
kurioje esi.
Šia prasme visaginiečiai tikrai turi ką mylėti, nes bendruomeniškumo
jausmas mieste – labai stiprus.
Kitas dalykas – meilė šaliai kaip bendrai susikurtai sistemai, kurioje
jautiesi saugus, galintis kurti, keisti. Ar mes gyvename šalyje, kurioje
žmonės gali taip jaustis? Man atrodo, kad ne – dauguma žmonių taip
nesijaučia. Ir čia kalbu ne tik apie visaginiečius, nors visaginiečiams
tai – labai aktualu. Apie tai mes kalbėsime „Žalioje pievelėje“.
– Kas yra „Žalia pievelė“?
– Tai yra terminas, kuris apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą:
darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir
palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko – tik žalia
pievelė.
Mus šis terminas užkabino ne dėl funkcijos: tai gali simbolizuoti naujus
dalykus, tai, kas atsiranda, kai nelieka pramoninių dalykų, arba tai, kas
lieka, kai nieko nebelieka.
Urbanistikoje yra du terminai: „žalias laukas“, kai kalbama apie
nepaliestas teritorijas, apie gamtos lopinėlius arba apie tas vietas,
kuriose ratas apsisuka, nušluojama pramonė ir grįžta natūrali gamta.
Kitas terminas – „rudas laukas“. Tai tos vietos, kuriose buvo pramonė,
ji nustojo veikti, bet iki galo jos pėdsakai nepanaikinti. Dabar aiškėja,
kad elektrinės vietoje vis dėlto bus „rudas laukas“.
Mat jau dabar pasigirsta nuomonių, kad staigus reaktoriaus išmontavimas
neįmanomas, nes jame – per didelis radiacijos kiekis, ir po kurio laiko
reikės uždėti ant jo sarkofagą ir laikyti jį mažiausiai penkiasdešimt
metų, kol sumažės radiacijos kiekis, kol ten galės bent robotai įlįsti,
nes dabar, sako, net robotai sugestų. Nors gal tai mitas?
– Nesunku pastebėti, kad Visaginui kultūra ypač svarbi. Ar taip yra dėl to, kad kažkada į šį miestą iš Rusijos atvyko daug išsilavinusių žmonių, ar tai gelbėjimosi ratas? Kai miestas dar tik buvo statomas, į Vilnių, į spektaklius, iš Visagino atvykdavo po dešimt autobusų. Neįtikėtina!
– Nuo pat kūrimosi pradžios šiame mieste kultūra buvo svarbi. Manau,
išsilavinusiems žmonėms tiesiog reikia kultūros. Dabar tai tapo tiesiog
tradicija. Po pamokų dauguma vaikų lanko būtent meno būrelius.
– Iš pradžių visaginiečiai grybavo savo kiemuose. Pirmieji šio miesto statytojai teigia dažnai sutikdavę elnių, vilkų... Balkonuose straksėjo voverės, suko lizdus dideli paukščiai...
– Ir dabar Visagine nuo kiekvieno namo iki miško – daugiausia septynios
minutės kelio. Tai yra prabanga: būti urbanistinėje erdvėje ir čia pat
džiaugtis gamta!
Visagino utopija šiek tiek įgyvendinta. Nors Visaginas sukurtas pagal
Sovietų statybos kombinatų standartus, bet, paradoksalu, architektūriškai
jautriai suprojektuotas.
Nors jame naudojamas tas pats „lego“ konstruktoriaus principas, bet
paliktos rekreacinės erdvės, vaikų žaidimo aikštelės... Jame yra tiek
grožio, kiek tik jo galima sukurti naudojant tokias „nuobodžias“
konstrukcijas. Kokia puiki cerkvė iš raudonų plytų! Arba sujungimai,
arkos tarp daugiabučių. Tos raudonos plytos – lyg torto papuošimai. Jos
– viso miesto akcentai.
– Teko skaityti apie ypatingą visaginiečių meilę gamtai. Jie raudonomis plytomis atskiria žalias pieveles, o jose augančias pušis prižiūri, pavasarį sausas šakeles nugeni. Rodos, gamtos aplink užtenka, bet tuo pačiu ją labai brangina, puoselėja.
– Kaip man pasakojo pirmas vyriausiasis miesto architektas, pirmasis
Visagino projektas (tiesa, taip ir likęs popieriuje) buvo tik trys namai,
lyg gyvatės.
Įsivaizduokite, kokio ilgio turėjo būti tie namai, kad juose tilptų 30
tūkstančių žmonių. Jiems buvo svarbus perimetras, jie siekė kuo mažiau
miško iškirsti. Statant urbanistinį milžiną simbiozė su gamta tikrai
išlaikyta. Tai ypač jaučiasi pavasarį, vasarą, kai viskas žydi.
– Kiek visaginiečiams svarbus naujasis spektaklis?
– Aišku, dabar didžiausias dėmesys sutelktas į mūsų „aktorius“. Jų bus
dešimt: devyni visaginiečiai ir viena britė, nuo 1997-ųjų – Jungtinių
tautų konsultantė. Ji Lietuvai atstovavo uždarant elektrinę. Ji daug
keliauja po užsienį.
Spektaklyje skambės trys kalbos: lietuvių, rusų, anglų. Matau, kaip
keičiasi šie žmonės, jiems tapo svarbu tai, ką sako, už ką atsako. Kinta
jų požiūris net ir į elektrinės uždarymo situaciją. Kituose miestuose
daugelis galvoja, kad tos elektrinės jau apskritai nėra. O ten dar dirba
du tūkstančiai žmonių, ir elektrinė dar dvidešimt metų veiks.
– Kas kūrybos metu buvo kitaip nei įsivaizdavote?
– Atominė energetika – įdomus dalykas vien dėl to, kad ją žmogus
sukūrė. Visada įdomu papulti ten, kur nėra lengva. Visaginas – lyg
žvėriukas, lyg koks tigras, kurį gali glostyti, bet jis netikėtai gali
įkąsti.
Manau, mes pataikėme į dešimtuką tarptautiniame kontekste. Bendraujame
su britų mokslininkais iš Sasekso ir Braitono universitetų, kurie tiria
monoindustrines bendruomenes, susijusias būtent su atomine energetika.
Jų duomenimis, per ateinančius dešimt metų penkiasdešimt procentų visų
Europos atominių elektrinių turi būti uždaryta. Dabar yra tas laikas, kai
jos baigia savo darbo ciklą.
Aišku, įdomu, kaip kitos šalis su tuo tvarkysis. Neteko girdėti, kad kas
apie tai kurtų spektaklius, išskyrus kubiečius. Tai irgi buvo utopinis
projektas, kurtas kartu su Sovietų sąjunga.
Vienoje įlankoje turėjo išdygti dešimties reaktorių elektrinė. Iškasė
pamatus, pradėjo viską formuoti, bet Sovietų sąjunga griuvo, ir tas
projektas nutrūko. Atsirado kubiečių, kurie tai nori užfiksuoti, kuria
dokumentinį teatrą. Būtų įdomu su jais pasikeisti teatrine patirtimi.
