Jis apdovanotas VU rektoriaus raštais už įvairius nuopelnus, tarptautinių renginių organizavimą, buvo nominuotas „Pravda“ naujokas bei J. Jarabkovos prizo ir B. Dauguviečio premijos nominantas.
Atlikėjas nuolat gastroliuoja, daugiausia Lotynų Amerikoje ir Europoje, dalyvauja šiuolaikinio teatro ir šokio festivaliuose. 1997 metais debiutavęs literatūrinėje spaudoje, tekstų „Literatūroje ir mene“ bei „Metuose“ yra publikavęs ir vėliau. Taip pat jis – VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Kūrybos ir verslo ir komunikacijos katedros dėstytojas.
Kalbiname ji apie kūrybą ir judesį, mokymą ir mokymąsi, japonišką „butoh“ šokį ir teatrinę komunikaciją.
- Kaip viename žmoguje telpa tiek daug veiklos ir aspektų? Ką išskirtumėte kaip pagrindinius?
– Manyčau, kad svarbiausias dalykas kūryba užsiimančiam žmogui yra plėtoti ne vieną, o daug sričių. Gal mano stipriausia pusė yra improvizacija – t. y., gebėjimas imtis ganėtinai rizikingų projektų ir nebijoti eksperimentuoti. Dažniausiai aš į naują veiklą ateidavau su labai paprastu „nežinančiojo žmogaus protu“ ir tiesiog eksperimentuodavau, kaip gausis. Pavyzdžiui, pirmoji režisierė visada mano choreografiją laikė labai anatomine, taip pašiepdama mano gamtamokslinį išsilavinimą. Man būdingas tikslus gamtamokslinis matymas: į žmones žiūriu kaip į anatominius objektus. Iš esmės mūsų visų protas tokio pobūdžio – mes tiesiog neleidžiame sau kažko daryti, save suvaržome ir darome tik tai, ką reikia.
Niekada nedariau to, ko reikia. Todėl daugiausia ir eksperimentuodavau įvairiose srityse. Pagrindinis šios veiklos minusas yra tai, kad labai greitai atsibosta. Todėl imiesi ko nors kito ir bandai save naujoje veikloje. Per tai ateina pažinimas: tu imiesi naujo dalyko, jame eksperimentuoji, atrandi kažką, gali grįžti prie senų dalykų, – šokinėji.
– Man regis, esate vienas nedaugelio „butoh“ teatro propaguotojų Lietuvoje. Tai japonų teatras, vadinamas „mirties ir ligos šokiu“, „tamsos šokiu“, „juodos sielos šokiu“ – siurrealus ir androginiškas, tyrinėjantis pirmines žmogiškas būsenas, pirmapradį kūno būvį ir jo esmę, o ne fizinį grožį. Esate kažkada minėjęs, kad „Lietuvoje žiūrovai labai santūrūs, dažnai nihilistai“. Kaip jie priima jūsų „butoh teatrą, kuris iš esmės juk ir yra nihilistinis, pagrįstas bjaurumo estetika?
– Gal nevadinčiau jo nihilistiniu. Jis tiesiog buvo gana sunkiai priimamas. Tačiau su kiekviena nauja žmonių karta atlikimo menas „butoh“ pamažu užsiaugino savo auditoriją. Atsirado daugiau žmonių, besigilinančių į ezoterinius reikalus, daugiau auditorijos, kuri į teatrą pradėjo žvelgti ne tik iš klasikinės pozicijos. Kitaip tariant, Lietuvoje besivystant kitoms šakoms, – tame tarpe šiuolaikiniam šokiui, abstrakčiai tapybai, moderniam performansui, – kartu ir „butoh“ atrado gal ne pati aktyviausią, bet savo žiūrovą.
Net ir niūriame „butoh‘istiniame“ pasaulyje yra labai skaidrių, šviesių atradimų. Kadangi jo kilmės šalis yra Japonija, „butoh“ gal netgi pavadinčiau tam tikru dzenbudizmu. Šis taip pat buvo kaltinamas nihilizmu, nes nesiūląs nieko gražaus ir šviesaus. Bet gilinimasis į pirmapradę prigimtį tamsiu keliu veda į šviesą. „Butoh“ irgi turi daug formų, kurios nėra nei gražu, nei negražu – tarkim, apie žmogų, pergyvenantį kažkokias prenatalines būsenas prieš gimimą.
Nihilizmas kaip kaltinimas buvo priklijuotas vertinant vakarietiškai: „gerai/negerai“, „gražu/negražu“. Bet atmetus šį dualizmą, – viskas tampa gerai, nes ne pačiu šviesiausiu keliu išeiname į labai jaukius, artimus dalykus. Todėl yra labai skaidrių „butoh‘istinių“ pasirodymų, kurie atskleidžia vaikystės prisiminimus: ne todėl, kad jie atlieka tam tikrą vaikystės įvykį, bet scenoje esantis žmogus savo kūnu atidaro duris ar duoda raktus ir žiūrovas nesupranta, ką jis atsidarė, bet jam labai gerai. „Butoh“ – tai toks keistas žaidimas.
- Kitaip tariant, nepaisant „butoh“ tamsos ir mirties akcento, jis teigia gyvenimą?
– Aš netgi sakyčiau, kad jo prigimtis buvo tamsi, bet tai buvo jo pradininko Tatsumi Hijikatos (1928-1986) laikais, kai japonai išgyveno labai stiprų dvasinį lūžį po JAV numestos atomines bombos. Jie nežinojo, kaip su tuo dorotis ir kaip tai išspręsti. Hijikata „butoh“ vadino „mirties šokiu“, nes jis tapatino save su subombarduotu Hirošimos miestu ir žmogumi, kurio kūnu pereina atominė banga, išreikšdamas tas būsenas.
Bet bėgant laikui ir vystantis „butoh“, nebeliko žmonių, kurie galėtų tai atspindėti: dabartiniai japonai nebežino, kas yra atominė bomba ir kas tai yra karas. Kadangi nebeliko pojūčio kūne, „butoh“ prarado būtinybę demonstruoti tamsą. Todėl atsirado „butoh“ formos, atveriančios ne rūsčiąją, o šviesiąją žmogaus prigimtį. Mano mokytojas Masaki Iwana save vadino jau „baltojo butoh“ atstovu. Savo paieškomis jis gilinosi ne į tamsųjį prada, o į išraiškos būdus per bendrinę žmogaus prigimtį. Jis atsisakė daugybės anksčiau „butoh‘istų“ naudotų formų ir vietoje jų sukūrė savas. Aš, kaip jo mokinys, perimu jo formas ir jas interpretuoju savaip.
Iš pradžių Lietuvos žiurovui „butoh“ buvo kažkas sunkiai suvokiama, nes nebuvo nieko panašaus. Bet vėliau... Man, pavyzdžiui, labai patiko atlikti performansą Klaipėdoje, Menų mokykloje įvairaus amžiaus vaikams. Po pasirodymo jie labai laisvai jį interpretavo. Tai turbūt buvo imliausia auditorija, nes jie niekada to nebuvo matę ir nepatyrė barjerų dėl to, kad esu baltai nusigrimavęs, pusiau numiręs ir pan. Jų mintys buvo labai šviesios: jie sukūrė vaikišką Timo Burtono stiliaus istoriją apie zombį, kuris atėjo į savo gimtadienį ir niekas jam nedavė dovanų ir t. t. Man labai patiko.
- Matyt, nepaisant jūsų daugiapusiškumo, jūs visų pirma esate performanso meistras?
– Esu linkęs visų pirma vadintis „performeriu“. Dar pridedu, kad esu socialinis provokatorius. Tačiau tai jau performanso forma.
- Bet dar ir dėstote, režisuojate, dirbate. Kas, jūsų požiūriu, yra teatro komunikacija ir sceninis veiksmas, kuriuos dėstote VGTU Kūrybinių industrijų fakultete? Kaip jie su visu tuo siejasi?
– Visų pirma, pradėjęs dėstyti teatro komunikaciją, susidūriau su tam tikru žmonių neraštingumu kūno prasme. Jie geba valdyti informaciją, žodį, bet jie negeba valdyti kūno. Kitaip tariant, jie kalba, bet kalbėdami jie nevaldo kūno. Pradėjau gilintis, kodėl taip yra. Žingsnis po žingsnio mes atradome bendrinę metodiką, kurią dabartinės kartos jau gali naudoti – kaip pasitelkti savo kūno gebėjimus, natūralius performansinius metodus žmogiškoms kūrybinėms galioms atpalaiduoti. Kaip sakiau pokalbio pradžioje, viskas yra žmoguje, bet viskas yra suvaržyta. Tam, kad visa tai atsipalaiduotų, reikia tam tikrų metodikų, įgalinančių kūrybinius pajėgumus.
Žmogus čia nežino, ką jam daryti: mokykloje to jo nemokė, universitete daugiau akcentuojama proto, o ne veiksmo veikla.
Todėl mes su studentais labiau artėjame prie veiksminės pusės – ne „kas“ sakoma, o „kaip“ sakoma. Su tuo ir žaidžiame. Peteris Brookas yra teisingai pasakęs apie tai, kalbėdamas apie repeticiją: „per pirmą repeticiją jūs galite daryti daug ką: vaikščioti aplink sceną, skaityti pjesę, gerti vyną su aktoriais, – rezultatas bus tas pats“. Mums reikia prisijaukinti vieniems kitus: jiems – mane, man – juos.
Teatrinės komunikacijos metu mes jaukinamės vieni kitus: kad jie pasitikėtų manimi, o aš pasitikėčiau jais. Kad aš matyčiau jų natūralius gebėjimus ir juos jiems įvardinčiau, o jie manyje matytų patikimą žmogų, kuriam galėtų atsiverti. Kad kontaktas įvyktų, jis turi būti pakankamai intymus, studentas turi pasitikėti. Jeigu jis nepasitiki – lieka su manimi tame pačiame santykyje, kaip mokykloje su mokytoju. Tai formalus ryšys, kuris rodo, kad vidinį cenzorių įjungęs jaunuolis nedemonstruoja visų savo savybių, kurias galėtų parodyti. Tam, kad jis atsipalaiduotų, kartais reikia šiek tiek pakvailioti, kartais – rimtai padirbti. Tai metodas atskleisti asmenybės gebėjimus, kad ji pati žinotų, kad juos turi. Nes dažna problema yra tai, kad žmonės įsivaizduoja, kad jie jų neturi.
- O kaip tai siejasi su gyvūnu, vardu „kūrybinės industrijos“?
– Per patį kūrybiškumą. Mes vis dar malamės tokioje sistemoje, kai į universitetą atėjęs studentas kažkur pasąmonėje dar tikisi: „pabaigsiu šią specialybę, o laikui bėgant sugalvosiu, ką darysiu toliau“. Bet iš esmės pirmas ir pradinis raktinis akmuo kūrybinėse industrijose yra tai, kad tu turi pats susikurti sau darbo vietą ir atskleisti savo kūrybinį potencialą bei pasakyti, ką su juo veiksi, kaip iš jo darysi verslą. Jeigu nežinai, kokios tavo galios – liksi uždaras. Jeigu atsidarai – gali bent jau pats sau pasakyti, kuo tu nori užsiimti. Tuo ir siejasi su kūrybinėmis industrijomis.
