„Poetas Rusijoje – daugiau negu poetas“, – kadaise rašė rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka. O M.Rostropovičius buvo daugiau negu muzikas. Ne tik Rusijoje – visame pasaulyje. Jis ne tik grodavo, bet ir stengėsi padaryti taip, kad, išgirdę muziką, mes visi taptume šiek tiek geresni. „Muzika uždega gėrio fakelą ir gali pertvarkyti, patobulinti pasaulį“, – tvirtino violončelininkas. Ir dar: „Atlikdamas muziką, aš ginu žmogaus teises.“
Be kita ko, M.Rostropovičius turėjo puikų humoro jausmą. Tuo galėjo įsitikinti ir su juo bendravę daugelis Lietuvos žmonių. O jo 90-mečio proga pateikiame rusų autorės, grupės „Billy’s Band“ direktorės, M.Rostropovičiaus bičiulės Alos Reznikovos pasakojimą apie vieną smagų M.Rostropovičiaus biografijos epizodą.
„Kartą mes vartėme Mstislavo Rostropovičiaus jubiliejinį albumą su daugybe nuotraukų. Ir staiga Slavos dėmesį patraukė viena reta nuotrauka, kurioje jis vilki klasikinį balerinos kostiumą ir griežia violončele.
„O! – šūktelėjo jis pagyvėjęs. – Šią istoriją turiu papasаkoti išsamiau.“
Ir papasakojo su didžiuliu įkvėpimu, mėgaudamasis kiekviena detale:
– Tuo metu buvau Vašingtono simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas. Mes artimai draugavome su smuikininku Isaacu Sternu ir fleitininku Jeanu Pierre‘u Rampaliu. Draugavome trise ir visada grodavome per vienas kito jubiliejus... Beje, abu jie grojo ir per mano 60-metį 1987 metais Kennedy centre.
Ir štai kartą – tai buvo 1990-aisiais – man paskambino į Vašingtoną ir pasakė : „Švęsime I.Sterno 70-metį San Franciske, nes jis ten gimė. Tai vyks parke, atviroje aikštelėje. Prašome jus atvykti.“
Ir čia man toptelėjo į galvą viena idėja. Aš jiems tariau: „Atvyksiu tik su sąlyga, kad niekas nežinos, jog ten būsiu. Niekas neturi to žinoti! Niekam nesakykite! Ir kad į koncerto programą nebūčiau įtrauktas. Pasakykite, kad aš užsiėmęs. O jums pranešiu, kokiu lėktuvu atskrisiu. Man reikės atskiro automobilio, kad apsistočiau KITAME VIEŠBUTYJE. Kad niekas nežinotų, kur apsistojau. Ir paskutinis dalykas, kurį prašau padaryti: atsiųskite man San Francisko operos teatro siuvėją ir baleto puantų gamintoją, kad galėtų išmatuoti mano koją... Jeigu sutiksite su šiomis sąlygomis – atvyksiu, nesutiksite – neatvyksiu.“
Ir jie atsiuntė! Puantų gamintojas, aišku, stebėjosi mano pėdos dydžiu, palyginti su balerinų kojytėmis. Bet sėkmingai susidorojo su užduotimi ir pagamino man 43 dydžio puantus… Siuvėjos paprašiau pasiūti mano dydžio balerinos sijonėlį ir palaidinę, dar užsisakiau triko ir diademą ant galvos.
Organizatoriams pasakiau, kad atvyksiu į San Franciską iš anksto, ateisiu prieš kelias valandas iki koncerto pradžios ir man reikės atskiro kambario bei grimuotojų. Aš ten apsirengsiu ir grimuosiuosi, bet niekas apie tai neturi žinoti.
Viskas taip ir buvo. Niekas nežinojo apie mano atvykimą. Atėjau prieš penkias valandas iki koncerto, užsidariau atskirame kambaryje, mane ėmė rengti ir grimuoti. Kai supratau, kad viską padarė idealiai, apsiaviau puantus – jau prieš pat koncertą – ir nuėjau į moterų persirengimo kambarį. Man reikėjo pamatyti damų reakciją.
Ir štai nuėjau, moterys toliau tęsė tai, ką paprastai veikia persirengimo kambariuose. Vienintelis dalykas, kurį sau leidau ten, – prieiti prie veidrodžio ir pasitaisyti diademą. Ilgai neužtrukau, kad nepastebėtų mano 43 dydžio batelių, kokių balerinos nedėvi. Žodžiu, išėjau iš ten ir niekas manęs nepažino...
Toliau... Man reikėjo violončele groti Camille‘io Saint-Saenso „Gulbę“. Kodėl? Todėl, kad programoje buvo „Žvėrių karnavalas“ su šiuo siuitos numeriu. O garsiausias amerikiečių aktorius Gregory Peckas turėjo skaityti kažkokį naują tekstą – „jubiliejinį“, iš I.Sterno gyvenimo.
Žodžiu, Gregory turėjo skaityti, o San Francisko orkestras groti C.Sain-Saenso „Žvėrių karnavalą“ numeris po numerio. Man reikėjo violončele atlikti „Gulbę“ maždaug po tokio teksto: „Štai Isaacas Sternas kartą sutiko nuostabią moterį, kuri priminė jam gulbę... Tai buvo jo būsimoji žmona Vera Stern.“
(O žmona Vera tuo metu sėdėjo kartu su jubiliatu – ten, pievelėje, kur aplinkui buvo daugybė žmonių). Toliau skambėjo toks tekstas: „Ir jis pamatė tą baltą gulbę... Ir jis ją įsimylėjo... Ir susijungė su ja visam gyvenimui...“
Štai tuo metu aš ir turėjau įstoti su „Gulbe“...
Bet kaip man įeiti į sceną? Aš sugalvojau, kaip... Pirmiausia reikėjo, kad scenoje jau būtų violončelė ir nebūtų jos savininko koncertmeisterio. Todėl susitariau su violončelių grupės koncertmeisteriu, kad jis jau koncerto pradžioje apsimes, jog jam bloga! Jis turėjo susigriebti už pilvo, palikti violončelę ant kėdės ir tiesiog „nuslinkti“ į užkulisius. Jis viską atliko puikiai! Nes trys gydytojai iš publikos iškart puolė jam padėti.
O orkestras nieko nežinojo apie mano sumanymą...
Be to, man reikėjo susitarti su pianistu. Juk jis skambina fortepijonu „Gulbės“ įžangą, o orkestras tyli (kaip ir turi būti). Aš pasakiau pianistui: „Tu pradėsi skambinti fortepijonu įžangą – tuos lėtus arpeggio „ta-ra-ri-ra“, „ta-ra-ri-ra“, „ta-ra-ri-ra“, vieną ir tą patį – ir taip grosi be galo ilgai, gal net pusvalandį“...
Štai čia aš ir įplaukiu ant puantų, nugara į publiką, plastiškai mosteliu rankomis „a la Maja Pliseckaja“...
Reikia pasakyti, kad aš dar paprašiau scenos kampe pastatyti dėžę su kanifolija... Ir štai priplaukiu prie tos dėžės, įlipu į ją, kad „pasikanifolyčiau“... Beje, niekas kažkodėl nesijuokia. Kol kas!.. Тik orkestrantai sukruto, nes pamanė: „Gal tai kokia nors I.Sterno draugė, sena balerina. Jam jau 70, o jai gali būti 65… Ir ji atėjo šitaip jo pasveikinti…“
Tuo metu aš priėjau-priplaukiau prie violončelės... O pianistas toliau nuobodžiai tęsia įžangą „ta-ra-ri-ra“, „ta-ra-ri-ra“. Ir štai aš pagaliau sėdau prie violončelės vietoj koncertmeisterio, pastačiau kojas, kaip dera, ir pradėjau groti „Gulbę“. O pianistą įspėjau: kai sugrosiu du pradinės melodijos taktus iki tol, kol pasikeis harmonija, tu toliau tęsk toniką.
Ir štai sugrojau tuos pirmuosius du taktus violončele ir... sustojau. Paėmiau stryką ir vėl nuėjau prie dėžės su kanifolija, patryniau kanifolija stryką, papučiau jį... Ir štai čia nugriaudėjo juokas!.. Pagaliau suprato...
Žinoma, aš pagrojau „Gulbę“ iki galo. Turiu pasakyti, kad retai sulaukdavau tokių ovacijų kaip tą vakarą.
Bet štai Isaacas įsižeidė. Kodėl? Vera Stern man pasakė, kad jis taip kvatojosi, kad net apsišlapino. Tai viena. O antra, kitą dieną „The New York Times“ ir kituose laikraščiuose buvo išspausdinti ne I.Sterno portretai, o mano nuotraukos. Žodžiu, išėjo taip, kad aš iš jo netyčia nugvelbiau populiarumą. Žinoma, jam buvo apmaudu: 70 metų sukako jam, ir ne jo portretai visur, o mano – „Gulbės“ pavidalu“.
Parengė Milda Augulytė
