* * *
„Priklausau vienintelei – bosų partijai“, – viename interviu pasakė igametis Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vincentas Kuprys, lakoniškai, bet sykiu ir vaizdžiai išreikšdamas savo gyvenimo credo. Būti, dainuoti bosu reiškia ne tik profesinę ištikimybę: kad ir kokios susiklostytų gyvenimo aplinkybės, kur nublokštų likimas, V.Kuprį saugojo ir guodė liaudiška giesmė, gelbėjo ir maitino operos arija, siekis tobulai atlikti savo partiją, o tremtinių ir Lietuvos partizanų dainos dabar įkvepia kelionėms ir visuomeninei veiklai.
V.Kuprio biografija – būdinga jo kartos žmogui ir drauge unikali. Būdinga, nes joje kartojasi daugelio Lietuvos žmonių patirtis, šeimos tragedija; o štai unikalumas slypi anapus biografijos faktų... Galbūt todėl Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė dainininkui, žymiam Lietuvos bosui Tarptautinio metų žmogaus (1997-1998) vardą.
V.Kuprys, kaip ir daugybė jo kartos lietuvių, dar būdamas vaikas patyrė Stalino represijų siaubą. Ūkininkų Kuprių šeima – motina Jadvyga Žemaitytė-Kuprienė ir keturi vaikai – buvo ištremti net du kartus, o tėvas Vincentas Kuprys – įkalintas ir žuvo Sibiro lageriuose. Nei tremtis, nei badas ir šaltis neištrynė šviesiausių vaikystės prisiminimų apie gimtąjį Paskerdūmio kaimą: „Menu spindulingą sodą, saulėtą slėnį, upelį, į kurį mane kartą įmetė pulkas įsismaginusių pusseserių ir pusbrolių. Pamenu dvikamienį ąžuolą sodo pakraštyje, kuris sykį, man po juo miegant, perskilo pusiau, bet manęs net nepažadino.“
Mama tuomet išsigandusi, jog tasai skilęs ąžuolas bus išpranašavęs šeimai nelaimę, o 1941 metais Kupriai, atplėšti nuo savo žemės, gyvuliniais vagonais jau dardėjo į Sibirą. Tačiau fatališkų ženklų, daugiareikšmių sutapimų V.Kuprio gyvenime būta ir daugiau.
Vis dėlto, greta slogių įspūdžių, iškyla ir prisiminimai apie nepakartojamą Sibiro peizažų grožį ir didybę: Angaros, Vitimo, Lenos upes, jas supančius miškus ir kalnus. Galbūt vaikystės naivumas, gebėjimas stebėti ir jausti, džiaugtis ir žavėtis gamta net rūsčiausios būties akivaizdoje Vincentui padėjo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, suteikė vilties. O jos labai reikėjo: 1947 m. slapta grįžę į Lietuvą, tėvyne tepasidžiaugę vos dvejus metus, vėl buvo išvežti – jau antrą kartą.
Šeima atsidūrė Irkutsko srityje, šiaurės Baikalo gyvenvietėje Bodaibo, vietos gyventojų vadinamoje „Ne dai bog“. Neduok, Dieve, pakliūti čia! Vis dėlto net ir tame Dievo užmirštame kampelyje Vincentas lankė mokyklą, o savo pirmuoju muzikos mokytoju vadina taip pat tremtinį lietuvį Mykolą Simonaitį. Ten, Rusijos gilumoje, per radiją pirmąkart išgirstas Fiodoro Šaliapino balsas, jo atliekama Volgos upeivių daina „Ei, uchnem“ sukrėtė jaunąjį Vincentą: „Tai buvo pirmas atvejis, kai daina, melodija šitaip užgavo vidines stygas, pažadino ryškias asociacijas. Ta dainininko perteikiama nuotaika mane apžavėjo... Riedėjo ašaros, pažadinau brolį, ėmiau pats dainuoti...“
Ne tik F.Šalipino balsas lėmė V.Kuprio apsisprendimą žengti profesionalaus dainininko keliu. Kaip dažnai atsitinka jaunystėje, svajones sužadino ir kinas: pamatęs itališką filmą Jaunasis Karuzo, Vincentas ypač susižavėjo ir šituo dainininku.
Toliau – Novosibirskas, vidurinė mokykla; vokalo studijos Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), M.Musorgskio konservatorijoje. Beje, studijuoti vokalą solistas pasiryžo ne iš karto. Atsitiko taip, kad jis įstojo ir kurį laiką mokėsi Uralo politechnikos instituto Metalurgijos fakultete. Ir, nors metalurgija tuo metu buvo populiari ir garbinga profesija, vis dėlto muzika, dainavimas, teatras, opera paėmė viršų: „Konservatorija ir operos teatras – jau patys šių įstaigų pavadinimai tada skambėjo iškilmingai kaip vargonai – iki šių dienų man liko šventovėmis.
F.Obrazcovskaja ir J.Vigasinas – Kuprio vokalo dėstytojai, suteikę jaunam solistui puikią dainavimo mokyklą, savo pamokose naudoję garsios dainininkės ir vokalo pedagogės Polinos Viardo sukurtus balso lavinimo pratimus. O jai visas bel canto paslaptis perdavė tėvas, garsus tenoras vokalo pedagogas Manuelis Garcia. taigi mokydamasis konservatorijoje V.Kuprys tarsi paveldėjo neįkainojamą visų operos dainininkų turtą – italų dainavimo mokyklos principus, balso valdymo metodus.
„Teisingai lavindama mano balsą, F.Obrazcovskaja stengėsi išsaugoti jo įgimtas savybes, daug dėmesio skyrė vokalo technikos ugdymui, intonavimo tikslumui, mokė vaidmenį kurti suusikaupus, nepakenkiant vokalo aparatui. F.Obrazcovskajai pavyko palaipsniui išplėsti mano balso apimtį, įgalinusią vėliau dainuoti įvairias boso partijas, skirtas tiek aukštam herojiniam bosui (basso cantante) ir viduriniam bosui (basso centrale), tiek charakteriniam (basso buffa) ir itin žemam bosui (basso profundo).“(Iš pokalbio su Vytautu Mažeika knygoje „Vincentas Kuprys“.)
Profesinę veiklą Sverdlovsko operos ir baleto teatre solistas pradėjo Gremino partija, parengta dar konservatorijoje. Anas laikotarpis Sverdlovsko operoje pažymėtas klestėjimo ir garsių vardų ženklu: čia dainavo Irina Archipova, Borisas Štokolovas, Jurijus Guliajevas, legendiniai Ivanas Kozlovskis, Sergejus Lemeševas, Grigorijus Pirogovas, Markas Reizenas. Universalus bosas V.Kuprys – tarp jų. Per devynerius metus sukurti 45 vaidmenys: Mefistofelis Galickis, Malūnininkas, Leporelas, Končakas, Chovanskis, Ruslanas... Stambūs, spalvingi vaidmenys, kokių trokštų kiekvienas bosas.
Nebuvo nutrūkę ryšiai ir su Lietuva. o 1962 m., kai dirigentas Vytautas Viržonis ir režisierius Juozas Grybauskas susiruošė į Sverdlovską „pamatyti, išgirsti ir įvertinti Vincentą scenoje“, V.Kuprys atvykdavo padainuoti atskirų vaidmenų į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Dainavo Malūnininką A. Dargomyžskio „Undinėje“, Mefistofelį Ch.Gounod „Fauste“, Končaką A.Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“.
Tačiau tikrasis lūžis, po kurio V.Kuprys buvo pakviestas dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre, taiga – ir gyventi Lietuvoje, ivyko 1965 metais, kai iš Maskvos suvažiavimų rūmų buvo rodoma M.Musorgskio „Chovanščina“. Tą transliaciją regėjo ir Vilniaus operos mylėtojai. V.Kuprys dainavo Chovanskį, valdingq ir išdidų kunigaikštį. Sudėtingo siužeto operoje girdėti ir Lietuvos istorinių santykių su Rusija atgarsiai.
Pabrėždamas savo garbingą kilmę, Chovanskis išdidžiai taria kunigaikščiui Golicinui: “Ko tu puikuojies? Ar žinai, kieno kraujas mano gyslomis teka? Gedimino!“
Taip operoje sukurtas vaidmuo padėjo solistui pranešti svarbiausią žinią į tėvynę, išsakyti savo ilgesį ir įtikinti dvejojančius, o gal net ir save patį, kad sugrįžti ir dainuoti Lietuvos scenoje įmanoma.
Vilniuje V.Kuprys atsidūrė pripažintų ir gerbiamų kolegų, bosų draugijoje: vyresnieji Rimantas Siparis, Henrikas Zabulėnas, Zenonas Paulauskas, Abdonas Lietuvninkas, Leonidas Muraška, neseniai pradėjęs dainuoti Vaclovas Daunoras. Kūrybiški ir draugiški santykiai susiklostė su scenos partneriais Giedre Kaukaite, Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Birute Almonaityte, Vitalija Šiškaite, Aušra Stasiūnaite, Sergejumi Larinu. Vilniuje solistas pasiekė meninę brandą, atskleidė artistinį savo talentą, sukūrė dar 45 vaidmenis, ypač ryškūs Borisas, Pilypas, Dalandas, Saljeris. Dainavo ir lietuviškose operose, sukurdamas jose ryškių meninių portretų galeriją: Kristijoną, Slunkių A. Bražinsko operoje „Kristijonas“, Vydūną V. Paltanavičiaus “Kryžkelėje“, Milžiną V.Juozapaičio „Marių paukštėje“, Ulrichą V.Klovos „Pilėnuose“, Rimvydą J.Karnavičiaus „Gražinoje“.
Šiandien, kai svarbiausios partijos teatro scenoje jau atliktos, V.Kupriui didžiausią malonumą teikia koncertai, bendravimas su klausytojais tiesiogiai, be teatrinio kostiumo ir akinamų rampos šviesų. Solistui smagu dalytis su publika vokaline ir artistine meistryste, bendrauti muzikos kalba. Drauge su nuolatine koncertų partnere, žmona pianiste Melita Diamandidi parengė ir atliko daugiau nei 300 koncertų, solinių rečitalių; Lietuvoje ir Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje. V.Kuprys – daugelio lietuvių autorių kūrinių pirmasis atlikėjas.
V.Kuprys – vienas Kėdainiečių klubo steigėjų ir ilgametis jo prezidentas, fondo „Czeslawo Miloszo gimtinė“ vienas steigėjų, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos įkūrėjas, Šv.Kazimiero ordino narys, Čekijos Šv.Vaitiekaus (Adalberto) ordino garbės riteris, Lietuvos Gedimino ordino kavalierius, kavalierių draugijos pirmininkas.
