Vieno žymiausių XX amžiaus muzikų Mstislavo Rostropovičiaus (1927–2007) dukra J.Rostropovič į Lietuvą atvyko tėvo 90-mečio proga: maestro gimtadienis – kovo 27-ąją.
Su mūsų šalimi jį siejo daugybė projektų ir gastrolių.
1991-aisiais koncertuodamas Ispanijoje su Lietuvos kameriniu orkestru M.Rostropovičius rengė labdaros akciją Lietuvos nepriklausomybei paremti ir skyrė dosnią auką vaistų labdarai. 2003-iaisiais Vilniuje jis įsteigė labdaros ir paramos fondą „Pagalba Lietuvos vaikams“, kuris remia ne tik gabius muzikus, bet ir mažamečius ligonius.
Po maestro mirties jo labdaringą veiklą Lietuvoje perėmė dukra Jelena, tapusi fondo prezidente. Rytoj sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje M.Rostropovičiaus fondo stipendininkai paminės maestro atminimą labdaros koncertu. Šįvakar Nacionalinėje filharmonijoje ilgametį bičiulį ir bendramintį prisimins Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Šiuos atlikėjus šviesaus atminimo violončelininkas ir dirigentas daug kartų pristatė žymiausiose pasaulio salėse.
„Tėvui Lietuva labai daug reiškė“, – kalbėjo Jelena, neslėpdama ir savo sentimentų mūsų šaliai.
– Maestro M.Rostropovičius rūpinosi ir muzikuojančiais, ir sergančiais vaikais. Simboliška, kad jūs tapote pianiste, o jūsų sesuo Olga – medike. Ar tėvo darbus taip pat pasidalijote?
– Tėvo širdis buvo labai plati – jis norėjo visiems padėti, tad užsimojęs buvo plačiai. Turime fondus septyniose šalyse. Olga užsiima tėvo festivaliais, prižiūri mūsų motinos garsios dainininkės Galinos Višnevskajos operos centro bei M.Rostropovičiaus stipendininkų fondo Maskvoje veiklą, o aš rūpinuosi kitais fondais. Jie jau padėjo sveikti 20 mln. vaikų.
Kol buvo gyvas tėvas, gyvenau savo gyvenimą, rūpinausi šeima – turiu keturis vaikus, o dabar tęsiu jo darbus. Kol kas savo vaikų į juos neįtraukiu – tegu kuria savo gyvenimą. Kai ateis laikas, mane pakeis.
– Gaila, kad nebemuzikuojate – buvote gera tėvo partnerė.
– Sulaukusi 25-erių buvau pasiekusi tiek, kiek kiti nepadaro per visą savo gyvenimą. 7 metus grojau su tėvu ir kitais genialiais XX amžiaus muzikais geriausiose pasaulio salėse. Ko dar galėjau norėti? Kai ištekėjau ir susilaukiau vaikų, nutariau atsidėti šeimai.
Kita vertus, vėlesnė mano veikla taip pat neatitrūko nuo muzikos. Padėjau tėvui rengti garsų festivalį Prancūzijoje, buvau tarptautinio pianistų konkurso viceprezidentė. Dabar savo vardu pavadintame fonde Prancūzijoje įrengiau muzikos kambarį klausos negalią turintiems vaikams, kad jie galėtų išgirsti muziką per vibraciją, vaizdus ir kitus jutiminius dirgiklius.
Muzikos nauda vaikams – begalinė. Ji gali atverti visiškai naujas gyvenimo perspektyvas. Muzikuojantieji lengviau sutelkia dėmesį, turi geresnę atmintį, greičiau mąsto. Labai gaila, kad ne visi tai supranta.
Muzika gydo ir psichologines traumas. Aš subūriau 25 vaikų chorus pabėgėlių stovyklose karštuosiuose pasaulio taškuose, rūpinausi tų vaikų muzikiniu švietimu. Dalis jų vėliau įstojo į konservatorijas.
Tėvas mane išmokė mylėti kitus ir suprasti, kad atpildas grįžta šimteriopas.
– Pats maestro buvo mylimas Lietuvoje. Įdomu, kaip jis atsiliepdavo apie mūsų šalį?
– Tėvui Lietuva labai daug reiškė. Jis žavėjosi Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) ir Kauno valstybiniu choru, su kuriais daug koncertavo, mėgo jų draugiją, gerbė lietuvius už darbštumą.
Niekada nepamiršiu, kaip LNSO išgelbėjo koncertą Eviano festivalyje neatvykus kitam kolektyvui. Po varginamos kelionės ir vienintelės repeticijos muzikantai pagrojo stulbinamai gerai.
– Netrukus vyksite į jubiliejinius renginius Maskvoje. Šeimos santykiai su Rusija atkurti?
– Kai mus išvijo iš Rusijos, klajojome kaip čigonai. Mokėmės su seserimi Šveicarijoje, po to JAV, kur ištekėjau.
Vėliau gyvenome su vyru Pietų Afrikos Respublikoje, buvome grįžę į Ameriką, persikėlėme į Angliją, kol galiausiai suleidome šaknis Prancūzijoje. Ten gyveno mano tėvai – norėjau būti šalia jų, turėti tikrą šeimą.
Dabar galiu gyventi, kur noriu. Su malonumu nuvažiuoju ir į Rusiją, vykdau ten labdaros programas.
Mūsų namų nekonfiskavo – dažnai ten apsistoju. Prie namo Sankt Peterburge, kur tėvas atvežė savo archyvą, pernai pakabino motinai skirtą atminimo lentą.
Prie namų Maskvoje, kuriuose gyvenome iki lemtingų 1974-ųjų, poryt atsiras tėvui skirta atminimo lenta.
Pernai jo vardu buvo pavadintas vienas Maskvos skveras, kuriame stovi jo paminklas. Rusijoje rengiamasi statyti ir mano tėvų kultūros palikimo centrą.
Mane ypač džiugina tai, kad tėvą šiltai prisimena, jo darbus vertina muzikų bendruomenė. Vis dėlto niekas kitas tiek nenuveikė violončelės menui kaip jis. Kompozitoriai jam parašė ir dedikavo 140 kūrinių. Tarp autorių yra tokie klasikai kaip Dmitrijus Šostakovičius, Sergejus Prokofjevas, Benjaminas Brittenas. Didžiausi amžiaus kūrėjai lankydavosi mūsų namuose.
– Gal rašote atsiminimus?
– Gal dar parašysiu nelaukdama tėvo 100-mečio. Mūsų šeimos gyvenimas buvo labai įdomus. Ne tik tėvas, bet ir mama buvo ypatingi žmonės. Jų sąjunga truko net 52 metus.
Manau, dėl to, kad juodu prilygo vienas kitam.
Jiems nereikėjo varžytis ir pavydėti kitų dėmesio – abu buvo pasiekę aukščiausią profesionalumą, turėjo savo gerbėjus, buvo greitos reakcijos ir sąmojingi. Jie nežinojo, kas yra rutina.
Mes niekada nepoilsiavome. Net ir dabar, kai noriu pailsėti, vis kas nors sutrukdo. Matyt, iš tėvo ta begalinė energija. Tačiau aš laiminga. Kol yra jėgų, reikia jas panaudoti.
M.Rostropovičiaus anekdotai – tebegyvi
Nuoširdžią draugystę su M.Rostropovičiumi prisimena ne vienas buvęs jo bendražygis iš Lietuvos. Maestro stebino ne tik muziko talentais, fenomenalia atmintimi ir aštriu protu. Jis turėjo neišsenkamą linksmų istorijų ir kalambūrų bagažą, pats kurdavo juos spontaniškai. Daugelis su juo dirbusių muzikantų gali ekspromtu perpasakoti ne vieną linksmą iš jo išgirstą anekdotą ar taiklų aforizmą.
Vienas M.Rostropovičiaus bičiulis kartą jo paklausė, kaip jis vertina universalumu garsėjantį kultinį kinų violončelininką Yo Yo Ma. Dirigentas ilgai negalvojęs ištarė: „Pasaulio čempionas“, o po to pridūrė: „Vidutinio svorio“. Mat absoliučiu čempionu, jo nuomone, galėjo tapti tik sunkiasvoris. Toks buvo pats M.Rostropovičius.
Boksas buvo didžiausia maestro aistra po muzikos. Jo kolega prisiminė, kaip kartą kažko susirūpinęs muzikas staiga pralinksmėjo išgirdęs apie jo mėgstamo boksininko M.Tysono pergalę. „Būna gi gerų naujienų!“ – sušuko. O susitikimas su šiuo boksininku lifte M.Rostropovičiui tapo kone gyvenimo įvykiu. Maestro negalėjo atsistebėti, kad sportininko kaklas platesnis už jo galvą.
Pasak muzikų, M.Rostropovičius nestokojo saviironijos, mėgo pasijuokti iš savęs. Vienam muzikantui atnešus pasirašyti jo nuotrauką, maestro paporino, esą Londono aukcionas žada pardavinėti jo fotografiją už 50 svarų. „Nedaug, bet kai mirsiu, kaina pašoks. Tik neilgam“, – šmaikštavo muzikas.
Maestro juokaudavo, kad po mirties danguje jo lauks draugų trijulė, – S.Prokofjevas, D.Šostakovičius ir B.Brittenas – su buteliu degtinės.
