Vaidilos teatre nesu buvusi anksčiau. Tikėjausi tradicinės koncertų salės. Taigi nors ir matydama klasikinį interjerą, iškart užuodžiau kažką dirbtina ir pasijutau nejaukiai. Tik vėliau sumojau esanti teatre. Vien spalvos! Visa salėje atsiskleidusi spalvų paletė man priminė sluoksniuotą pyragą, su rusvu lakuotų grindlenčių biskvitu, vyšninėmis kėdėmis, mėlynių uogiene scenoje ir storu kremo sluoksniu virš galvos.
Tik nebuvau tikra, ar skaniai prie jo derės klasikinė muzika. Vis dėlto į sceną įžengus ir užgrojus Brojai supratau, jog tuoj suvalgysiu šią erdvę. Jautrus, svajingas, o kartu nepaprastai stiprus ir techniškai precizinis pasirodymas erdvę pripildė (prisodrino) skoniu ir įkvėpė jai gyvybę.
Pirmoje dalyje skambėję C.Debussy preliudai (aštuoni iš antrojo rinkinio) buvo saldūs, atlikti švelniai kaip kremas, tačiau neriebus, lyg beze. Jie nenutrūkstamai pylėsi ir liejosi nuo fortepijono į salę, ko ir reikėtų tikėtis iš impresionistinės muzikos.
Ilgai nulaikyti dėmesio nesugebėjau, po kelių legato akordų jaučiau, jog mane nunešė į ramesnę vietą. Salėje jaučiausi kaip sėdėdama kvapnioje saldainių dėžutėje. Spalvos atlikime jautriai ir intymiai derėjo su spalvomis interjere. Buvo saldu, bet gaivu; sodru, bet ramu. Skanu.
Pasibaigus pirmajai koncerto daliai galėjau duoti ranką nukirsti, jog klausiausi tik Debussy. Vis dėlto atsivertusi programą išsižiojau supratusi, jog skambėjo ir J.S.Bacho partita nr. 5 G-dur. Šito negirdėjau. Artikuliacija visur buvo vienoda, viskas nuspalvinta tomis pačiomis spalvomis.
Bachas, mano galva, turi skambėti kaip avižų košė. Be uogienės. O Janas vis tiek iškepė zefyrą. Pamąsčiusi, kad jis gal šiaip sentimentalus pianistas ir kitaip negali, laukiau antrosios dalies.
Per pertrauką solistas gal išgėrė puoduką kavos ar šiaip susinervino, nes grįžęs į sceną antroje koncerto dalyje parodė daugiau aistrų. Broja grojo F.Chopino preliudus op. 28 ir šįkart, regis, minkė fortepijoną kaip tešlą, kuri vis lipo jam prie delnų ir vertė jį raukyti kaktą, trūkčioti visu korpusu.
Tai neatimė jaukumo ir šilumos jausmo, tarpusio salėje viso koncerto metu. Vis dėlto po poros valandų jaukumos sekmadienio vakarą norėjosi į salę atsitempti sofą arba bent jau pabaigti klausytis šio koncerto patogiai susirangius ant grindų.
Violetinio koncerto pabaigai buvome pavaišinti trimis bisais, po kurių pusė salės vis dar krykštavo ir plojo katučių, o likę buvo jau seniai palikę pastatą. Pykau, jog Janas taip ilgai nepaleidžia mieguistų savo klausytojų, nors iš tiesų jaučiau, kad tokia muzika man ausyse turėtų skambėti visą gyvenimą.
Ji užlieja, praskalauja galvą, išplauna įtampą. O vėliau, jaukiai suvysčiusi, verčia į pasaulį žiūrėti kiek atlaidžiau ir palankiau, užsidėti saldesnę šypseną.
Te Broja groja. Aš klausysiu.
