Po kelerių metų puikiai debiutavo kaip solistas gimtojoje šalyje, kur buvo tituluotas kaip „vienas įstabiausių Lenkijos muzikantų“. Prabėgus aštuoniolikai metų, ankstyvą pavasarį, šis charizmos nestokojantis atlikėjas sugrįžo į Vilnių pasidalinti savo sukaupta muzikine patirtimi ir itin individualiu muzikos atlikimu.
Kovo 19 dieną, Vaidilos teatre, tęsiant klasikinę muziką puoselėjantį „Vaidilos klasika“ projektą (beje, jau antrąjį – pirmasis buvo surengtas praėjusiais metais, teatro 120-mečio proga), pianistas klausytojams padovanojo romantinius Frédérico Chopino kūrinius, spalvomis tviskančius Claude‘o Debussy opusus bei charakteringą Johanno Sebastiano Bacho partitą nr. 5 G-dur.
Vienas iš dažniausiai linksniuojamų J.K.Brojos, kaip menininko, bruožų, nuolat išskiriamas jo pasirodymus lydinčiose recenzijose, yra labai savotiška kūrinių atlikimo interpretacija, pianistas muziką perteikia itin emocionaliai bei įtaigiai. Tuo teko įsitikinti ir šio koncerto metu, kadangi gerai pažįstama muzika nuskambėjo labai šviežiai, kūrinių interpretacijos buvo, neabejotinai gerąja prasme, kitoniškos ir netgi, sakyčiau, labai asmeniškos, atskleidusios nepaprastai jautrų pianisto įsigilinimą į kompozitoriaus muzikinį tekstą.
Ryšį su kūrinio autoriumi pabrėžia ir pats atlikėjas: „Aš stengiuosi kompozitorių įsileisti kaip galima giliau ir bandau kaip galima arčiau su juo susipažinti, o tuomet publikai pateikiu mūsų bendrą kūrybinį darbą“.
Pastaruoju metu gausiai koncertuojantis ir įvairias šalis lankantis atlikėjas šio koncerto pradžiai pasirinko emociškai stabilesnius kūrinius, kuriuose vyrauja subtilesni kontrastai, jiems būdingas neryškus vidinio dramatizmo vystymas. Aštuoni impresionisto C.Debussy preliudai (nr. 1 Brouillards, nr. 2 Feuilles mortes, nr. 8 Ondine ir kt.) iš Antrosios preliudų knygos suskambėjo labai šviesiai bei trapiai.
Tiek pačių kūrinių stilistika, tiek J.K.Brojos atlikimas nepaprastai derėjo, kadangi tam tikra spalvinė paletė ir subtilių emocijų išraiška būdinga ir impresionizmo estetikai, ir paties atlikėjo interpretacijoms.
Nors įtaigumo, subtilios išraiškos ir kokybiško atlikimo nestigo ir kitoms pjesėms, visgi ryškiausiai įsiminė ir „paskęsti“ muzikoje privertė opusas nr. 5 Bruyères (Viržiai) – nepaprastai žavėjo lyg ir atsargus, vos pastebimas prisilietimas prie instrumento, tačiau kartu ir taip ryškiai bei įtaigiai pateikta muzikos medžiaga.
Puikiai buvo jaučiamas nuoseklus, nenutrūkstančios tėkmės kūrinio atlikimas, perteikta labai nuoširdi emocija. Dar vienas, įsimintinas patyrimas laukė koncerto pirmos dalies pabaigoje, kai pianistas atliko J. S. Bacho partitą nr. 5 G-dur. Viena vertus, patraukliai nuskambėjo baroko stiliaus charakteristiniai bruožai, kita vertus – ir vėl išryškėjo stebėtinai individuali interpretacija, kuri atskleidė naujas žinomo opuso suvokimo galimybes.
Visiškai kitaip atsiskleidė J.K.Broja ir F.Chopino santykis. Pianistas neslepia, jog šis lenkų kilmės kompozitorius jam yra labai artimas. Atlikėjas skyrė visą koncerto antrą dalį būtent šiam kūrėjui bei atliko visus 24 skirtingos charakteristikos ir pobūdžių preliudus op. 28.
Atlikimo kokybė nepriekaištinga ir šiuose kūriniuose – muzikos medžiaga buvo atlikta profesionaliai, būdingas nepaprastai vientisas muzikos atlikimas, kartais atrodė, jog vienas muzikos spalvinis motyvas tiesiog išsilieja į kitą, o kartu jie lydėsi į bendrą muzikos vaizdinį.
Verta pridurti, jog spalvų gamos epitetai priskirtini ne tik C.Debussy muzikai, bet ir, neabejotinai, romantiko opusams su spalvomis tviskančiomis interpretacijomis, kurias tą vakarą atliko J.K.Broja.
Pirmosios paprastesnės F.Chopino pjesės nuskambėjo labai lengvai bei užtikrintai. Kaip ir pirmos koncerto dalies opusuose, minėtini kruopščiai išgroti greiti arpeggio pasažai, kurie buvo neapsakomai lengvi, bet tuo pačiu ryškiai skambūs (pvz., preliudas nr. 3 ir kt.).
Itin įtaigi lyriškos ir kiek melancholiškos pjesės nr. 4 interpretacija, jos klausantis nekilo jokių abejonių, ar būtų įmanoma šį kūrinį „perskaityti“ kaip nors kitaip. Dėl interpretacijos suabejoti teko vieną vienintelį kartą, kai pianistas skambino preliudą nr. 6, nors atlikimas buvo originalus ir įdomus, klausantis kilo mintis, jog pernelyg užlaikyti temos garsai skamba kiek neįprastai bei privertė apmąstyti ar tai būtų artimiausias atlikimas pačiam opuso kompozitoriui.
Didelį įspūdį paliko ir sudėtingesni preliudai, kuriuose jau plėtojamas tam tikras vidinis konfliktas, vyrauja kontrastai muzikinėje medžiagoje. Mano nuomone, labai originali ir savita interpretacija nuskambėjo atliekant daugeliui gerai žinomą preliudą nr. 15 Lietaus lašai – dainingas, subtilus muzikinės medžiagos atlikimas, įtaigus muzikos temų išryškinimas, ryškus sugretinimas tarp kūrinio kontrastingų dalių – žavėjo ir privertė įdėmiai suklusti.
Kiekvienas tolimesnis opusas, lyg bėgimas link finišo, į kulminaciją, aukščiausią ir svarbiausią tašką, kur bus pasiektas tikslas. Kiekviename preliudai įtampa vis didėjo, augo paties pianisto emocijos, kurios galiausiai ėmė ryškėti ir kūno kalboje, atlikėjo veide galima buvo įžvelgti vis didesnį susikaupimą.
Kaip kartą teigė M.K.Čiurlionis – muzika judina švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas. Manosios, be abejonės, buvo stipriai išjudintos. Po koncerto, manau, daugelis liko sužavėti, dar ilgai publika įnirtingai plojo, o atlikėjas vieną po kito atlikinėjo bisus. Išgirsti teko tris – taip sutapo, jog visi papildomi opusai atspindėjo vakaro koncerto formą, suskambo spalvomis pripildytas kūrinys, stilistiškai klasikiniai sąskambiai bei romantiškų intonacijų opusas.
Palankiai sutiktas ir ypač palankiai palydėtas lenkų kilmės pianistas J.K.Broja nestokojo savo charizmos, savitumo ir nepaprastai malonios ausiai interpretacijos sugrįžęs ir po aštuoniolikos metų. Norėtųsi tikėti, jog šio unikalaus atlikėjo interviu metu išsakytos mintys apie paties kūrybos koncertą, kuris šmėžuoja ateities planuose, kada nors išties realizuosis, o mes turėsime progų dar ne vieną kartą jį išgirsti.
