Visai neseniai, 2015 metų spalį duris pravėręs buvęs Vaidilos teatras savo naujuoju pavadinimu J9 jau po metų pradėjo išskirtinį projektą „Vaidilos klasika“.
„Pastatas yra įsikūręs Vilniaus miesto centre netoli Gedimino prospekto ir mena gilią savo istoriją. XIX amžiuje pastatytas namas pasižymi išskirtine neogotikine architektūra, būdinga to meto bažnyčių stiliui. Tuo metu A.Jakšto g. stovėjo vos keli namai. Pirmieji šio namo gyventojai buvo šį pastatą suprojektavęs M.Prozorovas su šeima, jam priklausė 14 kambarių, likusios patalpos buvo išnuomotos geležinkeliečių klubui, parduotuvėms ir butams.
Vėliau šio istorinio pastato salėje vyko inteligentijos susitikimai ir teatro spektakliai, o 1905 m. suvaidintas spektaklis „Amerika Pirtyje“. II-ojo Pasaulinio karo metu pastatas nukentėjo ir buvo atstatytas. Paskutinis šios salės šeimininkas buvo Vaidilos Teatras“ – tokiais žodžiais save pristato naujoji koncertų erdvė Vilniuje, kurios tikslas rengti unikalius ir išskirtinius kamerinės muzikos koncertus, deja, ne visi koncertai būna jau tokie unikalūs, ir tai ne organizatorių nuopelnas.
Lenkų pianistas sugrįžęs į Lietuvą po septyniolikos metų pertraukos surinko pilnutėlę buvusio teatro salę ir pasirinko ne ką mažiau intriguojančią koncerto programą. Sekmadienio vakarą publika išgirdo prancūzų kompozitoriaus, impresionisto C.Debussy aštuonis preliudus iš antrojo rinkinio; J.S.Bacho partitą nr. 5 bei F.Chopino 24 preliudus op. 28. Tai yra kūriniai, reikalaujantys visiško susikaupimo iš publikos bei begalinio talento iš pačio atlikėjo.
Niekas nenuneigs, jog J.K.Broja yra talentingas menininkas, tačiau kūrinių pasirinkimas ir atlikimas yra sunkus procesas, kaip ir daugelis dalykų mene. Ar dirigentas, stovintis prieš šimto žmonių orkestrą ir padaręs klaidą galintis susilaukti pastabų dėl blogos interpretacijos, ar pianistas, tik atliekantis kažkieno parašytą muziką – bet kokiu atveju yra sunku.
Nežinia, ar J.K.Broja pats rinkosi F.Chopino preliudų tvarką ar jie tokia tvarka buvo jau buvo kažkieno sudėlioti, nes originale yra parašyta visai kita versija, tačiau tai, ką žiūrovai išgirdo „Vaidilos klasikoje“, nebuvo galima pavadinti puikiu koncertu.
Pasiutligiškas instrumento trankymas, rankų atleidimas dar skambant garsams ir laikant pedalą, viena ranka grojant, o kita taisantis kėdę ar marškinius, būtų galima tęsti ir tęsti, bet taip elgtis scenoje negalima. Galų gale galima priekaištauti ir koncerto rengėjams – taip išgirtas fortepijonas kelis kartus „sustreikavo“ ir publikai parodė džeržgiančias stygas.
Kad ir kokia gera bei įstabi būtų grojimo technika ir rankų miklumas, interpretacija koncerto metu užima ne ką mažesnę svarbą, kurios J.K.Brojai tikrai pritrūko.
Reikia pagirti „Vaidilos klasikos“ rengėjus už galimybę grįžti muzikos melomanui į tokią jaukią ir puikią erdvę, kurios gali pavydėti net garsiosios Vienos koncertų salės. Kvapą gniaužiantys ornamentai, ryškios, bet nevarginančios spalvos, į gatvę išeinantys langai, kurie užgesus sietynams, praleidžia lauko šviesą ir taip suteikia pavasario nuotaiką, o svarbiausia – nepakartojama ir ko gero geriausia Lietuvoje akustika, nukelia publiką į tuos laikus, kai muzika skambėdavo salonuose, rūmuose ar pačių kompozitorių namuose.
