Pirmoji koncerto dalis, Claude‘o Debussy preliudai, pradėjo koncertą emocionaliai ir aistringai. Vos prasidėjus koncertui atrodė, lyg pianistas išbando muzikos parduotuvėje aptiktą instrumentą ir jį jaukinasi. Po minutės kitos, instrumentas jau tarsi tapo muzikanto kūno dalimi, jo rankų tąsa. Tuomet pianistas pasidavė muzikos dvasiai ir įsileidęs ją į save, davė valią pirštams
bėgiojantiems po klaviatūrą.
Kurį laiką net rodėsi, jog muzikantas ištirpo kūrinyje, kad pats tėra tos pavergiančios muzikos instrumentas ir tiesiog leidžia jai pačiai kalbėti už save. Pirmoji dalis buvo kupina emocionalumo ir įkarščio, labai dinamiška ir sekinanti, o štai Johanno Sebastiano Bacho partitos nr. 5 skambėjimo nuotaika buvo kur kas santūresnė.
Kaip ir reikalauja klasicistinė muzika, kūrinys buvo sugrotas tiksliai, nebuvo justi sentimentų, nors po stiprių emocijų išgyventų per C.Debussy kūrinius, dar tvyrojusių ore, griežtos ir aiškios muzikos formos sunkiai skynėsi kelią į įaudrintą salės atmosferą.
Antroji koncerto dalis, Frederico Chopino preliudai, demonstravo muzikanto techniško atlikimo meistriškumą. Grojant preliudus pasitaikė keli netiksliai užkabinti klavišai, tačiau labiau dėmesį patraukė kiek neįprasta ausiai pianisto interpretacija.
Kai kurie preliudai atlikti itin guviu tempu, gal net kiek nervingai, nors daugelyje girdėtų atlikimo variantų jie grojami ramiau. Kita vertus, lėtesni preliudai atlikti su giliu įsijautimu ir pripildyti emocinio spalvingumo. Būtent pastaroji savybė yra stiprioji ir neabejotinai pavergianti publiką pianisto pusė.
Publika myli J.K.Broją ir parodo tai vos tik muzikantui pasirodžius scenoje. Koncertui jau pasibaigus plojimai aidėjo ir kartojosi bangomis net keletą kartų, kol išprašė pianisto atlikti dar vieną kūrinį. Salėje buvo justi, jog į koncertą susirinko klasikinės muzikos mylėtojai ir J.K.Brojos fanai, aistringai sergantys už šį šiuolaikinės fortepijono muzikos fenomeną.
