Tačiau J.Callejos su niekuo nesupainiosi dėl šilto, jaukaus, tarsi iš seno gramofono sklindančio balso, nebūdingo kitiems operos tenorams smulkaus vibrato. Tačiau jėgos jo balsui nestinga. Nenuostabu, kad dainininkas anksti atkreipė į save dėmesį – vos 19-kos debiutavo operoje, o netrukus sužibėjo virtinėje prestižinių konkursų ir tapo Niujorko „Metropolitan Opera“ bei kitų žymių pasaulio teatrų numylėtiniu.
Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ tenoras kartu su Vytauto Lukočiaus diriguojamu orkestru „Vilniaus Sinfonietta“ pradėjo savo karjeros dvidešimtmečiui skirtų koncertų maratoną.
Kad nekankintų publikos uvertiūromis ir „Intermezzo“, dirigentas V.Lukočius, tapęs ir neįtikėtinai spalvingo vakaro konferansjė, į programą įtraukė kelias dainininkės Onos Kolobovaitės arijas. Jai teko garbė sudainuoti su žymiuoju svečiu ir „Užstalės dainą“ iš „Traviatos“.
Tačiau publiką labiausiai pakerėjo J.Calleja. Solistas buvo dosnus vilniečiams – atliko net keturias G.Verdi, G.Puccini, J.Massenet operų arijas ir visą pluoštą dainų, kurios geriausiai tiko koncertui pasirinktai keistokai erdvei ir perteikė artisto unikalaus balso žavesį.
J.Carrerasas šioje salėje tikrai nekoncertuotų – pastarąjį kartą jis atsisakė dainuoti „Siemens“ arenoje, pasigedęs klasikinei muzikai būtinų skambesio standartų. Jais anaiptol nepasižymi ir „Compensa“.
J.Callejos koncerte šokiravo prastas orkestro įgarsinimas, sintetinis muzikos skambesys. Negana to, muzikantams ir publikai į akis spigino prožektoriai – tai nebuvo malonu, nors koncerto rengėjai turbūt tikėjosi suteikti vakarui žaismės. Retos operos žvagždės vakare išgirsi ir tokią margą, tarsi bet kaip sumestą programą.
Tačiau solistas atrodė patenkintas ir netgi ištarė lietuviškai: „Man malonu čia būti“. O nuskambėjus jo atliekamiems Editos Piaf šlageriui, ispaniškoms, neapolietiškoms dainoms ir galiausiai – „O sole mio“, „Granada“ , „You raise me up“, turbūt visi pamiršo vakaro bėdas.
