Kartu su R.Tuminu šias dvi įsimintinas XX a. partitūras sklaidė K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Feliksas Korobovas, R.Tumino nuolatiniai bendražygiai scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Marija Danilova, choreografė Anželika Cholina ir šviesų dailininkas Damiras Ismagilovas. Premjera įvyko kovo 16-ąją.
Jos išvakarėse R.Tuminas davė rusų žiniasklaidai (leidinio „Muzykalnaja žizn“ korespondentai Natalijai Surninai) interviu apie svarbiausią žmogaus tragediją, scenos prisijaukinimą, apie tai, kaip surasti šviesą aklinoje tamsoje.
– Jūs trečią kartą per metus statote „Edipą karalių“ – nuostabą keliantis faktas. Kas privertė jus, dukart perskaičius Sofoklį, imtis dar I.Stravinskio operos-oratorijos?
– Edipo istorija persekioja mane. Ir Sofoklio tragedijoje, ir operos librete vyrauja lemties ir užuojautos žmogui tema. Žmogus – Dievo kūrinijos dalelė, ir nuo gimimo jam būdingas siekis ieškoti dieviškojo prado savyje; jis džiaugiasi apgaudinėdamas save, manydamas, kad gali prilygti Dievui, valdyti savo gyvenimą. Tai natūralus noras, ir tik per tragiškas klaidas pažįstame gyvenimą, susitaikome su jo paslaptimi ir likimo, kuriam mes vis dėlto pavaldūs, jėga.
Šiame susirėmime žmogus pralaimi, bet tragedija ne pralaimėjimas, o išankstinis pasmerktumas. Tai pagrindinė idėja, o siužetas gyvuoja šalia – ir dramos, ir muzikiniame teatre.
– Vasarą pastatėte Sofoklio „Edipą“ antikiniame Epidauro teatre Graikijoje. Ar vietos atmosfera pakeitė jūsų požiūrį į tekstą?
– Taip, ten įvyko stebuklas. Mes pradėjome spektaklį devintą vakaro, kai leidosi saulė, ir kuo labiau ji geso, tuo ryškiau spindėjo Epidauras, teatras. Gamta pasitraukė ir užleido vietą teatrui, tarsi sakydama: dabar jūs švieskite. Mes savo teatrinę šviesą tarsi perėmėme iš saulės; o virš mūsų ir dangus, ir žvaigždės – mums atsivėrė kosmosas. Šis pojūtis išsisaugojo ir dabar noriu savo spektaklyje atkurti tą kosmosą.
– O ar galima ką nors iš tenykščių atradimų praktiškai perkelti į Maskvos sceną?
– Ilgai dvejojau, kol priėmiau kvietimą statyti spektaklį Epidaure. Juk aš pripratęs prie juodos scenos dėžės, pripratęs atskleisti jos paslaptis. O ką ten aš atskleisiu? Scenos dėžėje galima ką nors sugalvoti, apgaudinėti – ne meluoti, bet gražiai apgaudinėti.
O ten? Neįmanoma apgauti žvaigždžių, dangaus, miško, erdvės ir ilgaamžių amfiteatro akmenų. Bet jie mus priėmė, nes ėjome ten ieškodami palaiminimo, suprasdami, kad gamta nepakenčia melo. Ir ji mus priėmė, akmenys mus apkabino, saulė užleido mums vietą – tai buvo šventė ir spektaklis, nors jis ir tragiškas, tapo šventiškas.
Po to lygiai taip pat bijojau grįžti į sceną. Buvo ankšta! Kur žvaigždės? Kur erdvė? Kas čia per dėžė? Bet teko vėl glostyti savo sceną, vėl ją prisijaukinti, įsimylėti, ir ji taip pat mus priėmė. Dabar mes galime vaidinti įvairiose erdvėse ir tai suteikia spektakliui įvairių gyvenimo spalvų.
– Prieš „Edipo“ premjerą J.Vachtangovo teatre sakėte, kad Sofoklio tragedijos tema dabar labai aktuali, nes niekas nesugeba pripažinti savo kaltės. Ar jums ji pakankamai ryški I.Stravinskio kūrinyje – juk jis kuria abstraktesnę freską, atsiriboja nuo konflikto, be kita ko, tai daro ir lotynų kalba, kuria dainuoja choras.
– Pagrindinė mintis išlieka: žmogus gali būti visiškai nuodėmingas, tačiau atgailaudamas, bausdamas save, nelaukdamas Dievo bausmės, jis tampa herojumi. Tuomet jam atleistinos visos nuodėmės. Mes nuodėmingi ir mirštame nuodėmingi, slėpdami savo nuodėmes; tik prieš mirtį mes bandome sureguliuoti santykius su dausomis. Jeigu pripažintume savo nuodėmes ir baustume save, būtume kito masto asmenybės.
– I.Stravinskis kaip tik ne iš tų, kurie mėgsta saviplaką. Antikinė tragedija jį domino savo forma, konstrukcija.
– Taip, todėl iš Sofklio tragedijos jis ima tik tai, ko jam reikia, pajungia sau tekstą. Kartais skaitai ir šypsaisi: jis nepaiso logikos, peršoka nuo vieno dalyko prie kito, ištraukia tik tai, kas jam svarbu. Kartais aš pametu libreto logiką, o paskui vėl ją pagaunu ir suprantu, kad I.Stravinskis ją konstravo pagal savo charakterį – imti ir su niekuo nesiskaityti.
Per studijas GITIS (Valstybiniame teatro meno institute) mus mokė: „Eikite, plėškite Maskvą! Plėškite muziejus! O po to geriausia, ką prisiplėšėte, neškite į sceną. Bet ne skolinkitės, o sakykite: „Tai mano!“ I.Stravinskis taip pat sako: „Tai – mano!“ Šaunuolis!“
– O kaip elgėsi B.Bartokas ir jo libretistas Bela Balazsas „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“?
– B.Bartoko kūrinyje literatūrinis pagrindas taip pat pajungtas muzikai, bet taip ir turi būti, antraip neatsirastų naujo autorinio kūrinio. B.Bartoko sukurta ne meilės istorija, o filosofinė alegorija apie tiesos pažinimą, o tai pražudo.
– Tiesa nepažini?
– Nepažini. Bet, kaip ir „Edipe“, žmogaus prigimtis trokšta pažinimo ir negailestingai verčia Hercogą Mėlynbarzdį pasiduoti gundymui. Tai amžina tragedija.
Tai alegorija apie įsimylėjėlių porą, kuri puikiai gyveno, nuolatos galvojo vienas apie kitą, o po to nutarė rašyti dienoraštį – kiekvienas savo. Metus rašė, po to pasikeitė dienoraščiais, visą dieną skaitė, o vakare susitiko koridoriuje, grąžino vienas kitam dienoraščius ir amžiams išsiskyrė. Moralas toks: kad mylėtum, reikia kai ko ir nežinoti. Juditai nereikėjo atidaryti tų durų; tai – ne Hercoogo pažinimas, tai – gyvenimo pažinimas, o gyvenime esama visko: ir ašarų, ir karo, ir džiaugsmo.
Тiesos siekimas, kaip ir Dievo siekimas, – tragiška trauka, ir ji pakylėja Juditą į naują lygį, daro ją ryškia individualybe. Ji kaip riteris, karys, kuris viską pažino, nusivylė, tačiau toliau svajoja apie idealą.
– Viename neseniai duotų interviu jūs sakėte, kad J.Vachtangovo teatras tam tikra prasme tapo jūsų kalėjimu. Ar galima teigti, kad jūs suprantate Hercogą, kuriam kalėjimu tapo jo pilis?
– Galima ir kalėjime atrasti pasaulį, o amžinoje tamsoje – šviesą. Tai ne pasmerktumas, tai – filosofija. Hercogas per tamsą pažino saulę. J.Vachtangovo teatras, žinoma, ne kalėjimas, tačiau į senatvę visi – ir Konstantinas Stanislavskis, ir Vladimiras Nemirovičius-Dančenka – metėsi prie operos. Matyt, ir man tai signalas: reikia palikti dramos teatrą ir eiti į muzikos pasaulį.
* * *
Po operų „Edipas karalius“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ premjeros Rusijos spaudoje jau pasirodė recenzijų. Panašu, kad šįkart R.Tuminui nepavyko publikos priblokšti, kaip paprastai būdavo pastaraisiais metais.
Kultūros portalo colta.ru muzikos apžvalgininkė Jekaterina Biriukova savo recenziją pavadino „Mažiau žinai – kiečiau miegi“
„I.Stravinskis „Edipą karalių“ parašė 1927 metais, B.Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ galutinės redakcijos data – 1917-ieji. Vis dėlto abiejų vienaveiksmių operų pastatymas tapo reikšmingu repertuaro papildymu muzikiniame, o dėl režisieriaus R.Tumino – ir teatriniame Maskvos gyvenime.
Pagyrimai dėl užpildyto plyšio (šių operų nebuvo nė vieno iš daugybės Maskvos muzikinių teatrų repertuare) neatperka naujos produkcijos trūkumų. (...)
Klausimas, kodėl būtent šios dvi operos buvo pasirinktos rodyti tą patį vakarą, lieka be atsakymo. Abu spektakliai gyvena daugmaž vienodame inteligentiškai niūriame interjere (scenografas A.Jacovskis), I.Stravinskio kūrinyje jį papildo sudaužyta didžiulio stabo galva, o B.Bartoko – senamadiškas Hercogo krėslas ir septynios lakoniškos angos užpakalinėje dalyje. Daugiau niekas jų labiau ir nesieja.
Nors galėjo. Abi operos – sudėtingai užkoduotos alegorijos iš audringo psichoanalizės klestėjimo epochos. Pirmoji – Edipo komplekso iliustracija, antroji – kelionė į tamsias vyro pasąmonės paslaptis; nenuilstanti Judita, Zentos, Elzos, Izoldos ir Melisandos įpėdinė, atveria septynerias jo pasąmonės duris. Abiem atvejais herojai sulaukia atsakymų į pavojingus klausimus ir niekuo geru tai nesibaigia. Edipas, sužinojęs, kad yra tėvo žudikas ir motinos vyras, išsiduria akis. Judita, sužinojusi visas Hercogo paslaptis, nuolankiai papildo jo žmonų vaiduoklių kolekciją.
R.Tuminas, antrą kartą po „Katerinos Izmailovos“ Didžiajame teatre žengęs į pavojingą operos pasaulį, šiuo atveju jame atrodo tarsi sutrikęs. Herojai nelabai žino, kur dėtis per tuos statiškus siužetus, ir suka scenoje beprasmiškus ratus (ypač Judita). Orią ir neutralią lotynų kalbą, kuria I.Stravinskis liepė bendrauti savo herojams, kažkodėl užgožia visiškai nereikalingas Pasakotojo operetiškumas (pagal kompozitoriaus pageidavimą jis turi paaiškinti, kas vyksta, auditorijai suprantama kalba, bet J.Vachtangovo teatro aktorius Vitalijus Semenovas atrodo kaip iš kitos operos). Elektroninės aimanos iš siaubo filmų kažkodėl primityviai papildo tai, kas paslėpta už septynių Hercogo Mėlynbarzdžio durų.
Rusiškas vertimas, kuriam atiduota pirmenybė prieš vengrišką B.Bartoko operos originalą, žinoma, priartina ją prie klausytojų, tačiau panaikina distanciją, todėl kiekvienas meilės patikinimais sustiprintas herojės reikalavimas atidaryti dar vienas duris įgauna tam tikro turgiškumo.''
Laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ Jekaterina Kretova savo atsiliepimą apie premjerą pavadino „Jie negyvi, o aš paslapties nesužinojau...“
„Maskvos K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre plataus atgarsio sulaukusi premjera: R.Tuminas, J.Vachtangovo teatro meno vadovas, po akivaizdžios sėkmės Didžiajame teatre pastatė dvi vienaveiksmes XX a. operas – I.Stravinskio „Edipą karalių“ ir B.Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“. Tai, kad dramos režisierius pasirenka būtent XX a. kūrinius, pagirtina ir išmintinga: jos iki šiol kažkodėl suvokiamos kaip šiuolaikinės (nors sukurtos prieš šimtą metų) ir neturi tokio pastatymų užnugario kaip klasikiniai operų šlageriai.
Sujungti būtent šias dvi vienaveiksmes operas atrodo labai suprantama. Jų sukūrimą skiria maždaug 10 metų, abi jos paremtos mitu arba pasaka, abiejose „žmogiškąjį pradą“ į antrąjį planą nustumia „daugiaprasmis simbolinis pradas“, abu libretai kvaršina galvą (I.Stravinskio apskritai lotynų kalba) ir neturi nieko bendra su įprasta buitine kalba, būdinga jų vyresniems amžininkams – veristams, Giacomo Puccini, Jules'ui Massenet. Na, ir siužetus, žinoma, sieja bendra tema, kurią galima suformuluoti taip: „Daug žinosi – greit pasensi“. O greičiausiai netgi mirsi. Taip ir atsitiko abiejų operų herojams, kai jie sužinojo baisią tiesą, kurios taip atkakliai siekė. Būtų nesužinoję, gal viskas būtų baigęsi gerai. Bet tai neįmanoma, nes viską valdo universumas, o ne autoriams nelabai įdomūs žmoneliai su jų sentimentaliomis ambicijomis ir emocijomis.
Ir dar viena sąsaja, neakivaizdi, bet įdomi šiame kontekste: manoma, kad Mėlynbarzdžio prototipas buvo Bretanės karalius Komoras (Comorre, Konomor, Cognomorus), kuris gyveno VI a. ir išgarsėjo tuo, kad žudė savo nėščias žmonas. Šių žvėriškų poelgių priežastis susijusi su Edipo mitu: Komorui išpranašavo, kad jis žus nuo savo sūnaus rankos... (...)
I.Stravinskio operą-oratoriją „Edipas karalius“ R.Tuminas pastatė įkandin Sofoklio tragedijos pastatymo dramos teatre – iš pradžių Graikijos Epidauro amfiteatro scenoje, po to – J.Vachtangovo teatro. Nėra prasmės jų lyginti: Sofoklio originalas dar tolimesnis nuo I.Stravinskio opuso nei Aleksandro Puškino „Oneginas“ nuo Piotro Čaikovskio „Onegino“.
R.Tuminas labai organiškai priėmė ironišką I.Stravinskio stilių ir suteikė Pasakotojui (šį vaidmenį be priekaištų stilingai atlieka J.Vachtangovo teatro artistas V.Semenovas) šiek tiek manieringo ir truputį patosiško art deco epochos artisto elegantiškumo. Režisūrinis sprendimas, regis, visiškai adekvatus medžiagai: herojų statiškumas, A.Cholinos choro „kalbanti“ plastika, asketiškos A.Jacovskio dekoracijos, kvadratinės M.Danilovos „burkos“. R.Tuminas, kaip ir I.Stravinskis, nesužmogino to „Melchidezeko“ ir domisi juo tik kaip „universaliu žmogumi“. Galiausiai Edipo mitas, kurio neinterpretavo tik tinginys, taip ir liko užšifruota žinutė.
Analogiška ir „Hercogo Mėlynbarzdžio“ istorija. Siužetas, kurį išpopuliarino Charles‘is Perrault, iki šiol mįslingas. R.Tuminas nepasiūlė savo įminimo, palikęs žiūrovams malonumą sugalvoti atsakymus į virtinę klausimų. Pradedant nuo to, kodėl šis visiškai kilnus ir žavus Hercogas žudė savo žmonas, ir baigiant tuo, kodėl jo paskutinė žmona taip norėjo tiesos, tarsi ji būtų kompozitorius Dargomyžskis, o ne pasakos gražuolė.
Čia taip pat viskas buvo gana asketiška ir griežta. Hercogas daugiausia sėdėjo ant kėdės, o Judita atidarinėjo paslaptingas duris. Ir nieko neatsitikdavo. Už durų buvo tamsa. Ir tik iš aktorės dainavimo (beje, rusų kalba) sužinodavome, ką ji ten mato. Žiūrovai taip pat kai ką matė – daugiau savo viduje nei išorėje. Ko gero, seniai scenos vaizdas buvo toks stiprus stimulas pasitelkti savo fantaziją ir intelektą.
Taigi dvi senovinės mįslės, mitas ir pasaka, taip ir liko neįmintos. R.Tuminas su kūrybine komanda ir artistais jas užminė tik lengvai nužymėdami sprendimo kelią. Na, o toliau – galvojame patys ir laukiame nušvitimo iš aukštybių.“
Parengė Milda Augulytė
