Kultūros portalo colta.ru korespondentė Kristina Matvijenko pažiūrėjo spektaklį apie lietuvių emigrantą, kuris blaškosi po Londoną ieškodamas geresnio gyvenimo, ir pareiškė: spektaklis užgriebė patį laiko nervą.
K.Matvijenko susitiko su M.Ivaškevičiumi ir priminė: jis stovėjo prie lietuvių „new writing“ ištakų, jo pjesėse istorinių temų refleksija visada rimavosi su dienos aktualijomis.
– Nuo to meto, kai sukūrėte pjesę „Išvarymas“, praėjo keleri metai, per tą laiką daug kas pakito, be kita ko, ir Europoje, – tai buvo galima justi ir per premjerinius „Išvarymo“ spektaklius Maskvoje.
– Taip, padėtis Europoje visiškai pasikeitė: po „Brexit“ viskas pasisuko kitaip. Pasirodė, kad mūsų, atvykusių iš Rytų, gali ir nemėgti. Pasirodė, kad į migrantus galima žiūrėti kaip į potencialius priešus ir teroristus.
Vis dėlto už „Brexit“ balsavo daugiausia vyresnio amžiaus žmonės – tai oficiali statistika. O dar – geografiškai tolimesnės teritorijos, pavyzdžiui, Velsas. Škotija ir Šiaurės Airija nenorėjo išstoti. Jeigu balsavimas būtų buvęs surengtas po penkerių metų, kai jau būtų užaugusi dabartinė karta, kuriai nebeaktuali problema „savi-svetimi“, manau, tokie balsavimo rezultatai būtų buvę tiesiog neįmanomi.
– Kai pjesė buvo pastatyta Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, joje ryškiai skambėjo skausmo dėl didžiulės lietuvių emigracijos motyvas. Kaip dabar jūsų šalyje reaguojama į „Išvarymą“?
– Dabar jaunimas daug keliauja, jam nėra sienų. Tuo metu, kai rašiau pjesę, padėtis buvo visiškai kitokia: į Vakarus vyko žmonės ne iš Vilniaus, o iš mažų miestelių ir kaimų – tie, kuriems kažkodėl atrodė neįmanoma patekti į tokį įvairaspalvį, įvairialypį megapolį kaip Londonas. Šis skirtumas turėjo dar ir socialinę žymę, todėl pirmosios bangos migrantams išvykti buvo tikras sukrėtimas.
Be to, jie buvo sovietijos vaikai ir, patekę į Europą, akis į akį susidūrę su savo „rožine“ svajone, pamatė, kad svajonė gerokai skiriasi nuo jų vaizdinio. Ir jie svajonės nepriėmė, ir svajonė ne visada galėjo juos priimti.
Prisimenu, kaip praėjusio amžiaus pabaigoje autostopu vykau į Ispaniją, į Lietuvos futbolo komandos rungtynes. Mano kišenėje buvo dešimt dolerių, ant pečių – kuprinė su konservais. Ypač įsiminė buvusios Rytų ir Vakarų Vokietijos sienos kirtimas: pirmą kartą pamačiau tiek daug gražių naujų automobilių, o degalinėje – kavos automatus. Žiūrėdamas į kavos kainą, sumečiau, kad savo studentiškoje kavinėje už tiek galėčiau misti visą savaitę. Skurdas – tai blogai.
– O pats ar galėtum arba norėtum emigruoti?
– Į emigraciją žiūriu normaliai – visa žmonijos istorija rodo, kad žmogui natūralu judėti iš vienos vietos į kitą. Nors aš pats, galbūt dėl savo amžiaus (M.Ivaškevičiui – 43 m. – Red.), negaliu įsivaizduoti, kad išvyksiu. Jeigu neįvyks kokia nors katastrofa, būčiau linkęs likti vietoje.
Įdomu, kad šiandien daug kas pakito ir emigracijos siužete: vyksta jau ne į Didžiąją Britaniją, o į Norvegiją, kur atlyginimai gerokai didesni nei Lietuvoje. Žmonės sako, kad grįš, ir patys iš pradžių tuo tiki, tačiau iš tikro mažai kas grįžta. Ten gimsta jų vaikai, o vaikai – tai jau sunkus inkaras, kuris pritvirtina vietoje.
Be to, kol gyveni Lietuvoje, viską čia pažįsti, supranti, kaip kas sutvarkyta, bet užtenka ilgam išvykti ir prarandi tą tikrovės jausmą, atitolsti. Susiklosto tokia padėtis: ir čia jau ne namuose, ir ten iki galo nepritapai, tu kažkur viduryje. Negrįžimą lemia daug veiksnių ir dar nežinia, kuris svarbiausias.
– Pjesėje (o ir M.Karbauskio spektaklyje) pagrindinis herojus išmoksta svetimą kalbą, bet ji vis tiek jam praverčia tik darbe – laisvai reikšti savo minčių ir emocijų ja nepavyksta. Suartėti neįmanoma, jei visi kalba skirtingomis kalbomis?
– Matyt, kad taip: kalbą galima išmokti, bet sąvokos vis tiek liks skirtingos.
– Susidaro įspūdis, kad „Išvarymas“ keičia teatro publiką. Premjeros žiūrovai buvo visiškai ne tokie, kokie paprastai vaikšto į V.Majakovskio teatro spektaklius. Tarsi jaunesni...
– Kai Oskaras Koršunovas pastatė spektaklį Vilniuje, baimintasi skandalo – tiek keiksmažodžių Lietuvos scenoje dar niekada neskambėjo. Tačiau susirinko daug jaunos publikos, taip pat ir neteatrinės, ir šešių valandų spektaklis jai neprailgo. Maža to, spektaklis įžiebė diskusiją visuomenėje.
Estijos nacionaliniame dramos teatre man sakė, kad „Išvarymas“ – politinė pjesė, nors aš visiškai kitaip įsivaizduoju politinį teatrą. Tik dabar taip įvykiai pasisuko, kad tekstas skamba labai aktualiai.
– Aktualiai skamba ir Vakarų ir Rytų – Čingischano ir Kristaus, amžinai kovojančių vienas su kitu, – tema. Noromis nenoromis galvoji apie Michelio Houelbbecqo „Pasidavimą“, Alvio Hermanio spektaklį Rygos naujajame teatre pagal šį romaną, ir prieš jo premjerą kilusį skandalą. (Spektaklio „Pasidavimas“, arba „Nuolankumas“, pagal prancūzų rašytojo M.Houelbbecqo romaną siužeto esmė: liberaliai nusiteikę prancūzų intelektualai, gurkšnodami vyną, laukia prezidento rinkimų rezultatų ir diskutuoja. Jiems bediskutuojant prezidentu išrenkamas musulmonų kandidatas. Beje, romanas „Pasidavimas“ pasirodė 2015-ųjų sausio 7 dieną, tą pačią, kai buvo užpulta satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcija. Prieš tai latvių režisierius A.Hermanis pasirašė kontraktą, pagal kurį 2016 m. pavasarį Vokietijos miesto Hamburgo teatre „Thalia“ turėjo pastatyti spektaklį „Rusija. Endšpilis“. Tačiau vėliau jis pareiškė nedalyvausiąs šiame projekte dėl visai Europai pavojingo vokiečių entuziazmo atverti sienas pabėgėliams, nes tarp jų yra teroristų. Be kita ko, teatras „Thalia“ užsibrėžė surinkti 100 tūkst. eurų pabėgėliams paremti. „Thalia“ atstovai stebėjosi, kad jų humanitarinė akcija gali nutraukti bendradarbiavimą. Savo ruožtu A.Hermanis priekaištavo teatro atstovams, kad jie nenori išgirsti kitokios nuomonės. Detaliau apie tai – portale colta.ru. – Red.) Ar dabar Čingischanas kelia ypač didelę baimę?
– Taip, Čingischanas truputį atsigavo, ir ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino tai, kad Europa atsipalaidavo – per ilgą laiką pripratusi prie laisvės ir nežinodama, kas yra nelaisvė, ji prarado jėgą. O mes, užaugę SSRS, žinome, kad dėl laisvės reikia kovoti. Vis dėlto aš labai tikiuosi, kad Europa išliks.
Dėl A.Hermanio. Skandalą sukėlė jo gana radikalūs pasisakymai. Jis pasakė maždaug taip: ne kiekvienas pabėgėlis yra teroristas, bet kiekvienas teroristas – pabėgėlis. Šie žodžiai traktuoti kaip raginimas užsidaryti ir neįsileisti svetimų. O kaip neįsileisti žmogaus, kurio namai Sirijoje sugriauti?
Mes irgi buvome pabėgėliai per Antrąjį pasaulinį karą ir Europa mus įsileido – galiausiai tai ir mus išgelbėjo, ir didele dalimi padėjo Europai.
- Prieš metus buvai atvykęs į Maskvą, į „Rusiško romano“ premjerą. Dabar vėl bendradarbiauji – ir su V.Majakovskio teatru, ir su nepriklausomu „Teatr.doc“, ir su garsiais rusų režisieriais. Ką apie mus manai?
– „Teatr.doc“ susidomėjo mano pjese „Didis blogis“, sukurta vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektakliui: ji prasideda nuo katastrofos Donbase, o paskui nusidriekia į visiškai kitas erdves, nesusijusias su konkrečia šalimi, bet parodančia, kaip karas vyksta visur ir kiekviename – apie karo nuojautą, apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.
Dar rašau naują pjesę „Miegantieji“ – antiutopiją apie 2117-ųjų Maskvą. Man reikėjo megapolio, aš jį sufantazavau, bet nemačiau konkrečių bruožų ir tam tikru momentu supratau, kad tam galėtų tikti būtent Maskva: tai, ką matau čia dabar, atitinka antiutopinės ateities koncepciją.
Siužetas apie tai, kad dėl gyventojų pertekliaus žmonės gyvena pamainomis, kiekviena „pamaina“ – dešimt metų. Ir štai atsibunda karta, laisva ir liberali, kuri mato, kad aplinkui viskas pasikeitė. Bet pažadino juos po aštuoniolikos metų, o ne anksčiau, kaip priklausė. Kitą kartą galbūt apskritai nepažadins. Jie mąsto, kaip kovoti su nauja sugriežtinta, sureguliuota sistema, kurioje jiems iš esmės nėra vietos.
Parengė Milda Augulytė
