„Prieš trejus metus duotame interviu M.Karbauskis papasakojo, kaip žiūrėjo Oskaro Koršunovo Vilniuje sukurto spektaklio „Išvarymas“ pagal M.Ivaškevičiaus pjesę vaizdo įrašą, – rašė O.Jegošina. – Kaip prisiminė savo išvyką į Didžiąją Britaniją: „1997-aisiais, būdamas pakankamai gerai aprūpintas, nors ir bedarbis, trims mėnesiams išvykau ten, į Londoną, – pasižiūrėti Vakarų pasaulio ir susigaudyti savyje. Pamąstyti, kaip gyventi toliau. Daug ko tada prisižiūrėjau (kaip ir jaunieji pjesės herojai) – ir siaubo, ir vienatvės, ir pasmerktumo… Ten, aludėje, sėdėjau su Filosofijos fakulteto auklėtiniu, pasirengusiu persikvalifikuoti į mūrininkus, sėdėjome prie pigiausio viskio taurės ir sprendėme – kaip pasipriešinti nevilčiai .“
Iš esmės V.Majakovskio teatro spektaklis – pasakojimas apie tai, kaip pasipriešinti nevilčiai.“
Leidinyje „Teatr“ „Išvarymą“ aprašė Marina Šimadina. Ji priminė, kad M.Karbauskis ir anksčiau dirbo su M.Ivaškevičiaus tekstais, tačiau jų spektaklis-disputas „Kantas“ ir biografinis spektaklis „Rusiškas romanas“ buvo apie praeitį.
„O „Išvarymas“ – labai aktualus kūrinys, parašytas karštais pėdsakais. Dramaturgas kelis mėnesius praleido Londono darbininkų kvartaluose rinkdamas lietuvių emigrantų istorijas, kurios tapo pjesės pagrindu, – rašė M.Šimadina. – Prieš keletą metų O.Koršunovas pastatė ją Lietuvoje, kur emigracijos problema gana skausminga: jaunimas masiškai išvyksta iš šalies, tačiau atsistoti ant kojų pavyksta nedaugeliui. Rusija taip pat susiduria su emigracija, tačiau likusių 146 milijonų fone netektys ne tokios ir pastebimos. Todėl M.Ivaškevičiaus sagą apie lietuvių nuotykius Anglijoje galime stebėti šiek tiek iš šalies – kaip dramatišką, bet sykiu ir smagų serialą.
Tas seriališkumo įspūdis galbūt susidaro dėl pjesės kupiūrų, kurių prireikė, kad spektaklis nuo šešių valandų (tiek jis trunka Vilniuje) sutrumpėtų iki humaniškesnių keturių. Kita priverstinė netektis: scenoje uždraustų keiksmažodžių pakeitimas eufemizmais, pavyzdžiui, „vemti“, kuriuos lietuvių „gastarbaiteriai“ kartoja beveik po kiekvieno žodžio... Tiesa, ir šitas kalbinis laisvumas šokiruoja kai kuriuos V.Majakovskio teatro žiūrovus ir jie išeina iš salės. Taigi ne veltui M.Karbauskis apsidraudė ir pastatė spektaklį ne pagrindinėje scenoje, o „Na Sretenke“, turinčioje eksperimentinės aikštelės statusą.
Dailininkas Sergejus Barchinas apjuosė sceną neoninio atspalvio metalo lakštais – šalta ir nejauki, svetima erdvė, neturinti nieko bendra su turistiniu, atvirukų Londonu. Vienintelė atpažįstama detalė – Londono metro ženklas, žymintis veiksmo vietą nuo karališkųjų rūmų iki morgo, kuriame glaudėsi pagrindinis herojus ir miegojo tiesiog karste. Puiki žmogaus, kurio ankstesnis gyvenimas baigėsi, subyrėjo į tūkstančius šukių, o jokių perspektyvų nematyti, būsenos metafora. (Benas buvo geriausias Policijos akademijos absolventas.)
Tokių simbolinių detalių M.Ivaškevičiaus pjesėje nemažai. Režisierius jomis pasinaudoja, kad nutoltų nuo konkrečios, beveik dokumentinės istorijos ir grįžtų į įprastą apibendrinamosios filosofinės alegorijos lauką. Juk klajūnas Benas čia beveik kaip Jobas, iš kurio atėmė viską – namus, darbą, ambicijas ir viltis, kurį gyvenimas negailestingai muša, žemina ir trypia į purvą. Tačiau jis suranda jėgų pakilti ir vėl suimti save į kumštį, ne ištirpti svetimoje aplinkoje, bet rasti vidinių jėgų ir likti Žmogumi. Neatsitiktinai taip dažnai kartojama mintis apie Čingischaną ir Kristų, kurie kaunasi posovietinių žmonių sieloje.
Beje, įdomi detalė: lietuviai Vakaruose jaučiasi ne kaip europiečiai, o kaip barbarų palikuoniai. Ir pagrindine savo užduotimi herojus laiko atsikratyti „vidinio mongolo“.
Jo nematomu vedliu per pragaro ratus ir tolerantiškumo mokytoju tampa Freddie Mercury („Queen“ muzika skamba per visą spektaklį). Žinia, kad jo dievaitis – gėjus, o dar ir „babajus“, kilęs iš Zanzibaro, Benui sukelią rimtą kognityvinį disonansą ir vos nesugriauna pasaulio vaizdo. Tai suvaidinta baisiai juokingai, apskritai spektaklyje nemažai humoro, atsveriančio tragišką patosą. Ir nors premjerinė publika elgėsi gana santūriai, manau, kad ilgainiui spektaklis įkais, jo metu bus daug juokiamasi ir apskritai audringai reaguojama.
Prie to prisideda ir pjesės autoriaus pasirinktas atsiribojimo efektas: istoriją pasakoja pagrindinis herojus, kuris prisimena senus įvykius – iš tokio atstumo jis gali ironiškai žiūrėti į savo vargus, o ne skausmingai išgyventi kaip pirmą kartą. „Tai buvo tuo metu, kai bokštai dvyniai dar stovėjo, o štai princesės jau nebebuvo gyvos“, – nurodo jis veiksmo pradžios laiką. O štai taškas, nuo kurio prasideda retrospektyvinis pasakojimas, spektaklyje neaiškus, finalas lieka atviras, kuo viskas galiausiai baigiasi herojui, ne visiškai suprantama: ar sugebėjo jis surasti savo vietą pažadėtojoje žemėje, ar vėl atsidūrė šalikelėje?
Matyt, siužetinis išbaigtumas autoriams ne toks jau svarbus. Kur kas svarbiau, kad viršų paėmė krikščioniškas atlaidumas ir herojus nesugebėjo atkeršyti skriaudikui, kurį vaikėsi 17 metų. Taigi „mongolo“ vis dėlto nebeliko, jis dvasiškai atgimė.
Vos ne pirmą kartą M.Karbauskis pastatė spektaklį be žvaigždžių, su V.Majakovskiuo teatro jaunimu ir jis nеapvylė režisieriaus lūkesčių. Nors spektaklis minimalistinis, režisūra taupi, veiksmas kai kada buksuoja, o siužetas painiojasi, aktoriai pasakoja šią istoriją įsijautę, juos labai įdomu stebėti. Teatro kritikui, pripratusiam prie seniai žinomų siužetų interpretacijų, tai seniai pamirštas ir džiaugsmingas jausmas. O ir žiūrovams premjera „Na Sretenke“ galbūt taps tilteliu tarp tradicinio teatro ir šiuolaikinės dramos.“
Parengė Milda Augulytė
