Lietuvoje plačiai žinomos aktorės vardas gana hermetiškame „Apeirono“ teatro kolektyve tapo nemaža intriga ir pretekstu pasikalbėti su Vilma premjerinio spektaklio išvakarėse. Ne tik apie teatrą, spektaklio „Žinduolių perėja“ reinkarnaciją, bet ir apie Klaipėdą – buvusią ir esamą.
– Gimėte ir augote Klaipėdoje. Studijavote ir gyvenate Vilniuje. Kokia buvo jūsų vaikystės Klaipėda ir kokia ji jums atrodo šiandien (kalbant apie kultūrinę atmosferą, kūrybinį potencialą)? Kame jos išskirtinumas, individualumas?
– Klaipėda yra žmonių, jūros, vėjo dvasia. Dvasia – tai, ko negaliu matyti, galiu tik nujausti, užuosti. Kažkas virš ir aplink.
Mano pirmieji dveji gyvenimo metai prabėgo Giruliuose, tarp pušų ir šalia jūros. Paskui sekė „simonkės“ kalnas, šešta vidurinė (dabartinė „Versmės“ progimnazija), laukai su rugiagėlėm, pievom ir elektroniniu laikrodžiu ten, kur dabar nauji rajonai. Paauglystėj išsikraustėm į Tauralaukį ir įstojimas į Vytauto Didžiojo gimnaziją daug ką kardinaliai pakeitė. Iš skirtingų mokyklų susibūrėm į tokią „mokinių-intelektualų“ krūvą.
Buvo visko. Daug literatūros, teatro, pokalbių su kava, verdama ant smėlio tuometinėj „Tomo“ galerijoje, klubas „Prieplauka“, džiazo festivalis Laikrodžių muziejaus kieme, dailės parodos, Ovidijaus Petkevičiaus tekstai ir Gintaro Grajausko poezija, Beno Šarkos „Chapel B“, dramos teatras su savo spektakliais „Jasonas“, ‚Už uždarų durų“, „Plikagalvė dainininkė“... Skirtingų sričių menininkai tuo metu stipriai bičiuliavosi tarpusavyje ir juos galėjai sutikti trijose kavinėse – „Bohema“, Baroti ir Tomo galerija.
Na, dar „Kava-ledai“... Bent jau tuo metu mums, paaugliams, taip atrodė. Ir, kas buvo geriausia, niekas mūsų neignoruodavo dėl amžiaus. Galėjai stypsoti išsižiojęs ir klausytis. Ten buvo tarsi „savos“ susitikimų vietos, kur vykdavo procesai, ir mes tapdavome savotiška tų procesų dalimi. Mes domėjomės kultūra. Visi. Tai buvo norma. Tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Klaipėda tuo metu tikrai buvo stiprus kūrybinės laisvės darinys. Gal man dabar taip atrodo, nes kiekvienas susitikimas buvo atrastas ir patirtas pirmąkart.
Paskutiniaisiais mokslo metais išėjau į Simono Dacho mokyklą ir ten iš pradžių tarsi trinktelėjau sienon – jokių bendrų interesų su klase ir požiūrio į man svarbius dalykus. Iš nevilties užsirašiau į dramos studiją pas Ramūną Kaubrį, kuris buvo tik baigęs studijas ir dirbo dramos mokytoju. Paskui „nutiko“ Vilnius su visa LMTA ir trumpi grįžimai Klaipėdon tapo tik noru susitikti artimus žmones ir pabūti su jais uždarame jų rate. Ir jūra.
Kažkuriuo metu Klaipėdoje ėmė stipriai jaustis kultūrinis sąstingis. Nežinau, kada ir kodėl taip nutiko. Vieni išvažiavo, kiti mirė... mažėjo draugų ir bičiulių... kavinės pakeitė stilių arba išnyko... Paskui pastatė „Akropolį“ ir senamiestis tarsi visai „nusitrynė“. Bet štai jau keleri metai, kai atvykusi į Klaipėdą aš matau pagyvėjimą. O gal noriu matyti, nežinau. Va, kad ir „Apeirono“ teatras – jei tokia vieta būtų buvusi, kai aš mokiausi, turbūt iš ten nebūtume išlindę...
Man sunku kalbėti apie Klaipėdos kultūrinius procesus, nes nuolat juose nedalyvauju.
- Esate tituluota ir veiklos nestokojanti aktorė: dirbate teatre, gastroliuojate, filmuojatės Lietuvos bei užsienio kino ir televizijos filmuose. Kuo jus paviliojo jaunas „Apeirono“ teatras? Juk jūsų teatrinė patirtis gerokai solidesnė nei ketvirtą sezoną skaičiuojančio teatro. Kokius argumentus „už“ ir „prieš“ sau dėliojote prieš atvykdama į pirmąją repeticiją?
– Na, su tais titulais, gastrolėm ir filmavimais kiek padauginote. Šiuo metu repetuoju tik su „Apeirono“ teatru ir dar vedu teatro užsiėmimus pradinių klasių mergaitėms. Taip pat tikiuosi, kad toliau dėstysiu VDU Vaidybos katedros trečiakursiams. Tikiuosi. Bet šiuo metu, galima sakyti, kaip tik ramusis periodas ir aš tuo mėgaujuosi.
Pirmą „Apeirono“ teatro spektaklį pamačiau gana atsitiktinai Vilniuje. Žiūrėjau spektaklį „Psiche“. Gal mane įtraukė paslaptis, tai, ko aš iki galo nesuprantu ir galiu tik nujausti, arba polinkis skaityti ženklus, nes likau pokalbiui apie teatrą ir spektaklio įvaizdžius – kalbi ir staiga suvoki, ką matei... Man įdomu, kai žmonės kuria, nuolat ieško ir nemano, kad tai, ką jie padarė, yra nekintanti aksioma. Toks man pasirodė „Apeirono“ teatras, ir ta pozicija su kiekviena repeticija tik stiprėja.
Atėjimas į „Apeirono“ teatrą buvo vienas iš tų kartų, kai aš pati ėmiausi iniciatyvos. Vasarą Klaipėdoje po jų spektaklio-pasakų skaitymų „Šiurpės“ atsisveikindama pasakiau: „Jei dar kažką statysit ir reikės žmogaus, man būtų įdomu su jumis pabandyti kažką sukurti“. Man patiko jų humoras ir santykis su temomis, kuriomis kalba. Žinote, kai pats, galima sakyti, prisiprašai, tai kokie ten ir gali būti argumentai „prieš“. Be to, jokia teatrinė patirtis neturi galios: kai pradedi naują darbą, jei iš tikrųjų nori atrasti, esi „žalias“ ir baikštus kaip studentas. Daugiau prasmės turi tik gyvenimo patirtys.
Į „Apeirono“ teatrą Klaipėdoje dažniausiai žiūrima kaip į alternatyvą. Kaip „Apeirono“ teatras atrodo iš vilnietiškos perspektyvos? Kuo jis kitoniškas?
– Manau, kad „Apeirono“ teatras – tai tam tikra minties pozicija. „Cezario grupė“, Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras irgi yra tam tikra minties pozicija. Vienetai žmonių gali suburti tokius darinius, vienetai žmonių gali pratęsti tai, kas pradėta, nes labai sudėtinga išlaikyti tą minties poziciją ir neužsidaryti su savimi pačiu galvojant, kad dabar tai jau sukursi kažką. Naujos idėjos, nauja energija gaunama tik ieškant, domintis, bendradarbiaujant.
Man atrodo, kad „Apeirono“ teatras išsiskiria ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos kontekste. Tai kažkoks geras intelektualumo ir emocionalaus prado „miksas“. Čia susijungia stipri forma ir simboliai, kurie geba išlaisvinti tarsi pojūčio pojūtį. Tai lyg potėpis akvarele, duodantis nuorodas į visą vaizdą. O bendrą vaizdą sukuria kiekvienas savo. Niekada nėra vienodo paveikslo – ir žiūrovas, ir kūrėjas jį gali tapyti pagal save...
Kiekvienas naujas dalykas, stilius ar srovė turi ryškų pretekstą, kodėl jis yra būtent toks. Kazimiras Malevičius su savo juodu kvadratu irgi neatsirado tuščioj vietoj, „pats iš savęs“. „Apeirono“ teatras, matyt, irgi atsirado ne šiaip sau, o kaip atsakas į kažką, kaip reiškinys, kuris buvo būtinas.
- Ar labai sudėtinga dirbti su nepažįstamu režisieriumi, su „svetimu“ kolektyvu, „svetimame“ teatre, kitame Lietuvos krašte?
– Man tai neatrodo nei keista, nei baisu, nei sudėtinga. Tai tik trys šimtai kilometrų, trys su puse valandos traukiniu.
Manau, kad dažniausiai mes patys prikuriame problemų. Daugiau, negu jų iš tikrųjų yra. Kažkur esantis teatras galvoja, kad būtų įdomu pasikviesti kažkokį aktorių, bet lyg ir nedrąsu, lyg ir nepatogu – kaip čia tas aktorius važinės į repeticijas, į spektaklius, kaip reikės gastroliuoti...
Bet tai tik komunikacijos problema – jeigu yra bendras interesas padaryti bendrą gerą dalyką, vargu, ar gali kilti kažkokių ypatingų problemų. Nebent visiškai kertasi požiūriai. O visa kita vyksta taip pat, kaip ir atėjus į bet kurį naują kolektyvą, kuriame reikia perprasti tam tikrą buvimo būdą, žaidimo taisykles, tam tikrą stilistiką. Mano atveju, jokių didelių problemų nebuvo ir nėra, nors aš šiek tiek pažinojau tik Kristiną (aktorė Kristina Švenčionytė – aut. pastaba). Gal tai energetiniai dalykai...
- Gal trumpai apibūdintumėte, kokį personažą spektaklyje „Žinduolių perėja“ kuriate? Kokia tai moteris?
– Tarkim, kad tai Moteris-Būrėja, Moteris-Klounas, Moteris-Vienuolė, Moteris-Gydytoja, Moteris-Griovėja, Moteris-Kūrėja.
Visada sudėtinga kalbėti apie kuriamus vaidmenis. Aš galiu papasakoti siužetą, bet kam? Reikia leisti žiūrovams spektaklį suprasti savaip, taip, kaip žiūrovai gali suprasti, kaip suprasti leidžia jų patirtys. Žiūrovas neprivalo mąstyti kažkieno mintimis. Jis turi sau leisti nesuprasti, nes nesuprasti yra visai normalu. Man atrodo, kad čia toks kūrėjo ir žiūrovo bendradarbiavimo reikalas.
Neabejoju žiūrovų įgalumu vienaip ar kitaip suprasti ir vertinti spektaklius, tačiau sutikite, kad „Aperono“ teatro spektaklių dėlionės gana sudėtingos.
Taip, gali būti sudėtinga. O kita vertus, kas nėra sudėtinga? Jei mes nežinome atsakymo į klausimą – klausimą įvardijam kaip sunkų, jei žinome – klausimas yra lengvas. Bet kartais klausimas nereikalauja atsakymo. Atsakymo „dabar“. Gali būti, kad „atsakymas“ ir „klausimas“ yra tiesiog „procesas“.
Juk nėra privaloma visiems perskaityti vienodus ženklus. Žinoma, teatrinį skonį – kaip ir bet kokį kitą – reikia lavinti, išsiugdyti tam tikrus įgūdžius pastebėti, atpažinti, suprasti, įvertinti... Kai aš pirmą kartą paragavau alyvuogę, iš karto ją išspjoviau – tokia buvo mano reakcija į tą keistą skonį. Bet dabar man labai patinka alyvuogės, nors jas pamėgti užtruko laiko. Su teatru, mano galva, yra tas pats.
- Viename interviu esate sakiusi, kad „žmogus yra begalinis“. Ką naujo savyje kaip aktorėje (moteryje) aptinkate kurdama vaidmenį spektaklyje „Žinduolių perėja“?
– Sunku pasakyti. Trumpas tas repeticijų laikas – dar tik porą savaičių susitikimams turėjome. Dabar prasidedanti trečioji repeticijų savaitė bus finalinė. Stengiuosi traukyti iš savęs po siūlą, po lopą... Greta Kazlauskaitė labai padeda. Kaip režisierė ir scenos partnerė. Eglės Kazickaitės tikslūs įvaizdžiai, muzika, „vieno žodžio“ nuorodos, pasakančios daugiau, nei krūva paaiškinimų.
Tas periodas – tarsi bandymas suderinti muzikos instrumentus, tarsi „kvėptelėjimai“ – vienas įkvepia, kitas tuoj stengiasi prisiderint prie ritmo, akių virptelėjimo. Tai jautrus, kantrybės reikalaujantis procesas.
Bandau iškirsti šviesos langą savo juodojoj pusėj, arba atšildyt mažą lopelį ant užšalusio stiklo, nes gyvenimas tęsiasi į abi puses nuo mūsų galbūt tik įsivaizduojamos pertvaros... arba virš mūsų.
- Jūs vertinate Fiodorą Dostojevskį, Michailą Bulgakovą, Albert'ą Camus, tačiau ėmėtės dirbti su nauju vardu, dar neįtrauktu į nacionalinės dramaturgijos „analus“. Ar Gretos Kazlauskaitės dramaturgija – pakankamai skalsus maistas jūsų vaidmeniui? Kame jos stiprybė, bejėgystė, originalumas, kitoniškumas? Ką apskritai manote apie šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją?
– Su Cezariu Graužiniu ir teatru „cezario grupė“ esame pastatę ne vieną spektaklį pagal šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją. Režisierius Cezaris Graužinis pats dažnai yra būsimų spektaklių tekstų autorius. Man patinka, kai teatre yra dramaturgas – jis dirba atsižvelgdamas ne tik į savo idėją, bet ir į žmones, su kuriais dirbs.
Tai labai įdomu. Visų pirma todėl, kad procesas, tekstai, personažų linijos dažnai iki pat premjeros nuolat kinta, transformuojasi. Kitas dalykas yra vieno kūrėjo (dramaturgo) požiūris į kitą kūrėją (aktorių) ir jų dialogas, dažnai atskleidžiantis savybes, santykius, potyrius, kurių vienas „nerašė“, o kitas „nesitikėjo turįs“. Būtent tas susiliejimas yra bendros kūrybos džiaugsmas ir atradimas.
Kai atėjau repetuoti, spektaklis „Žinduolių perėja“ jau buvo išleistas, vaidinamas. Tai turėjo būti tarsi įvedimas į jau sukurtą vaidmenį, kas man atrodė pats baisiausias kūryboje galintis nutikti dalykas: tu privalai įsisprausti į jau kažkieno sukurtus rėmus. Bet nutiko visai priešingai.
Iš keturių ankstesniame spektaklyje vaidinusių aktorių liko vienas, trys buvo nauji. Ir Greta ėmė perrašinėti, pergalvoti dramaturgiją, tekstus labai jautriai reaguodama į tai, kokie mes esame, ką mes galvojame ir net kaip kalbame, palikdama esmines temas – juk kelias į tikslą gali būti toks įvairus, daugialypis ir ne visada tas, kuris paprasčiausias. Mes kuriame naują spektaklį, ir tai didelė dovana.
- Dažniausiai dirbate su režisieriumi Cezariu Graužiniu. Už Kesonijos vaidmenį spektaklyje „Kaligula“, kurį režisavo Vidas Bareikis (taip pat ir už vaidmenis Cezario Graužinio spektaklyje „Dr. Faustas“), 2015 m. buvote apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Kokios šių režisierių profesinės ir žmogiškosios savybės jums svarbiausios, patraukliosios? Kokia režisierė yra Greta?
– Su Cezariu Graužiniu mes esame visiški kūrybiniai draugai. Tai toks totalus kosminis pojūtis, kuris greičiausiai užrašytas dar ankstesniuose gyvenimuose, „fengšui“, trumpai tariant. O praktiniu požiūriu – tai kivirčai, virstantys atradimais ir suvokimais, pasitikėjimas vienas kitu, meninio skonio atitikimas. Ir dar Cezaris turi fantastinę savybę įkvėpti, pakelti tave, duoti tokias nuorodas, kurios verčia nuolat ieškoti ir gilintis.
Vidas Bareikis – žmogus, kurį labiausiai vertinu už intuityvų, jausminį pasitikėjimą žmonėmis, su kuriais dirba, ir beatodairišką drąsą. Tokią drąsą, kuri priverčia tave šokti nuo dangoraižio be jokių apsaugos priemonių. Būna, kad susilaužai visas galūnes, o tada Vidas ir vėl sako: „Na, pabandom?“ Štai čia ir yra drąsa. Drąsa suklysti ir nebijoti to.
Su Greta Kazlauskaite dar per trumpai būnam, kad galėčiau daryt apibendrinimus. Aš tyrinėju. Ji tyrinėja. Mes visi tyrinėjam („repeticinė“ asmenavimo pamokėlė)... Viena, kas ištisai kirba galvoj, yra nuolat kintantis procesas.
Greičiausiai Greta turi tai, kuo man patinka visi kūrėjai – būti vis geresne savo versija, nesustoti ten, kur jau aišku ir, žinoma, patogu; daug ieškoti, patirti ir vis bandyti suvokti, atrasti iš naujo. Man labai patinka temų, personažų analizės, kurias ji siūlo, ir gebėjimas naudotis, kaip ji pati sako, „impulsais“ – tai reiškia nuolat būti situacijoje, temoje. Tai reiškia labai stipriai jausti žmones, su kuriais dirbi, atmosferą, kad nuo tų „impulsų“ galėtum judėti pirmyn. Tai reiškia atmesti savo išankstines nuostatas, o tai labai daug.
- Su „cezario grupės“ nariais – buvusiais grupiokais, dabartiniais kolegomis ir bičiuliais – vienas kitą suprantate iš pusės žodžio. Ką reiškia dirbti su nepažįstamais žmonėmis, „neišėjusiais“ tos pačios aktorinės mokyklos? Kaip apibūdintumėte dabartinius scenos partnerius – Kristiną, Ričardą, Samantą?
– Su Kristina, kaip jau minėjau, buvome šiek tiek pažįstamos anksčiau, dabar tampame scenos seserimis – labai džiaugiuos šita galimybe būti duetu. Su ja gera kartu žaisti scenoje. Visus kitus dar jaukinuosi. Jie – puikūs. Ir Ričardas, ir Greta, ir Samanta. Vienas mano bičiulis graikų aktorius kažkada pasakė: „Geras aktorius nepriklauso tautybei, mokyklai ar šaliai – jis tiesiog geras.“ Ir tu tai jauti. Tam yra vienas vardiklis – jis jautrus sau, partneriui, situacijai. Visa kita – technika, o technika yra nuolatinis darbas. Nieko daugiau.
- Klaipėda tituluojama ir pop muzikos kalve, ir džiazo miestu. Vakar ji buvo pramoginio šokio meka, o šiandien čia vis matomesnis šiuolaikinis šokis... Šiemet Klaipėda paskelbta Lietuvos kultūros sostine. Kokios, jūsų nuomone, kultūros? Ar pajėgus šis miestas pats save užpildyti ir „išpildyti“? Ar norėtumėte grįžti į šį miestą ir būtent čia realizuoti save kaip scenos menininkę?
– Klaipėda yra uostas. Ir tai, mano galva, nusako viską iš esmės. Visur uostas asocijuojasi su laisve, skirtingais žmonėmis, kultūromis, papročiais ir nuolatiniu judesiu. Tokia turėtų būti ir Klaipėdos kultūros sostinės koncepcija – kuo daugiau skirtingų, įvairių kūrėjų, tuo įdomiau ir geriau. Nenuslysti tik į visiems gerai žinomus vardus, bet skatinti, ieškoti jaunų kūrybingų žmonių, o jų, mano nuomone, dabar vis daugiau. Kuo daugiau bendrų iniciatyvų ir pagalbos vieni kitiems, be išankstinių nuostatų.
O mano namai ir teatras yra Vilniuje, bet grįžti čia naujam kūrybiniam procesui būtų laimė.
* * *
Spektaklio „Žinduolių perėja“ (rež. Greta Kazlauskaitė) premjera įvyks sausio 28 d. 19 val. „Apeirono“ teatre (Turgaus g.16 / Tiltų g.12, Klaipėda). Spektaklyje vaidins Vilma Raubaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Kazlauskaitė / Samanta Pinaitytė. Kiti vaidinimai: vasario 1 d. 18.30 val. Menų spaustuvė (Šiltadaržio g. 6, Vilnius), vasario 17 d. 19.00 val. „Apeirono“ teatre (Turgaus g.16 / Tiltų g.12, Klaipėda)
