Be to, ši opera – mitologiniu siužetu, apie Tėbų karaliaus Kadmio dukros princesės Semelės ir meilės dievo Jupiterio žmonos Junonos konkurenciją dėl vietos šalia Jupiterio dievų pilyje. G.F.Händelis operai panaudojo dar 1705 metais Williamo Congreve‘o pagal Ovidijaus „Metamorfozes“ sukurtą libretą. Taigi laukė beveik tris valandas trunkanti žmonių ir dievų meilės drama.
Tačiau laikas premjeroje prabėgo nepastebimai. Vos pakilus uždangai, publiką sužavėjo elegantiški dailininkės Jolantos Rimkutės kostiumai bei aksesuarai, sujungę minimalizmą ir baroką, rafinuota jų spalvų gama, atsikartojanti kompaktiškame ir mobiliame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas).
Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras (Vaclovo Augustino vadovaujama „Jauna muzika“), o baleto talentai – zefyrai tarp savo choreografinių scenų (choreografe Erika Vizbaraite), stumdė dekoracijas, be to, šoko ir kai kurie solistai, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti (Junona, Iridė) personažai.
Režisierius Vilius Malinauskas, iki šiol reiškęsis daugiausia dramos teatre sukūrė su kolegomis darnų, muzikalų spektaklį.
Reikliausi baroko specialistai galėjo jame pasigesti stilistinių muzikavimo subtilybių. Tačiau, kaip pastebėjo BOT veiklą sekanti muzikologė Aleksandra Pister, šis trupės darbas liudija akivaizdžią pažangą.
„Šį kartą nebuvo solistų, iškritusių iš stilistinio konteksto. J autėsi, kad orkestras (dirigentas Mantas Jauniškis) labiau susigrojęs, įgijo barokinio muzikavimo įgūdžių. Bendras lygis pakilo, o tobulėti visada yra kur ir patiems geriausiems“, – kalbėjo A.Pister.
Pagyrimų ypač nusipelnė sudėtingą Semelės partiją virtuoziškai atlikusi Lina Dambrauskaitė ir puikiai dainavęs „Jaunos muzikos“ choras, o scenine įtaiga džiugino daugelis artistų – ypač Algirdas Bagdonavičius (Atamantas), Vitalija Mikštaitė (Junona), Aistė Pilibavičiūtė (Iridė).
Jupiterį dainavo Andrius Bartkus, Kadmą ir Somną – Tadas Girininkas, Iną – Rūta Vosyliūtė, Apoloną – Edgaras Dovidovičius.
Spektaklio kūrėjai pasirūpino ir švieslente bei spausdintu libretu, kuo publiką ne visada palepina net svarbiausios mūsų meno institucijos.
Labai gaila, kad BOT negali kartoti savo projektų. Pasak teatro meno vadovo Viktoro Gerasimovo, tai – per brangu. O gal pavyktų rasti rėmėjų „Semelei“? Ją turėtų pamatyti daugiau žmonių.
