Visas skausmas – dėl negauto finansavimo savam projektui, kuris autoriui visada neprilygstamas ir pats reikalingiausias. Pažįstu tą skausmą, ypač jei jis ištinka, kai esi garantuotas, jog viskas teisinga ir pinigai bus. Atsitiko prieš keletą metų toks fokusas: prašiau stipendijos knygai apie Vladą Bagdoną.
Stipendijų gavėjų sąrašai dar nebuvo paskelbti, o aš jau išėjau į neapmokamas atostogas, suradau, kas mane pavaduos, viską susiorganizavau ir dirbau. Paskelbė sąrašus. Mano pavardės ten nebuvo. Iki šiol atsimenu, kad tais metais skirtos stipendijos dviems autorėms, kurios rašė knygas apie Rimą Tuminą. Dvi knygos apie jį tais pačiais metais! Abi ir parašytos, ir abi autores nuoširdžiai sveikinau, jų kūrinius gražiai aprašiau ir abi knygas pagarbiai laikau lentynoje. Ir pati apie Bagdoną parašiau, bet nuoskaudos su negauta stipendija ir finansine tuštuma nepamiršau.
O Klaipėdos dramos teatro vyrai sumanė ne knygą, bet visą tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ ir reikia jiems ne stipendijos, o maždaug 180 tūkstančių eurų – kaip Tomo Juočio pareikšta pokalbyje lrytas.lt. Ir nė cento negauna. O jau tarėsi su teatrais, o jau festivalis, skaitau, pozicionuojamas kaip vienas svarbiausių ir vertingiausių projekto „Klaipėda – 2017 m. Lietuvos kultūros sostinė“ renginių.
Ir kokios vyrų išvados? Galingos: „Mūsų nuomone, tai yra sąmoningas Klaipėdos dramos teatro, o kartu ir visos Klaipėdos, visos Vakarų Lietuvos kultūrinio vystymosi žlugdymas. Tai ir neįsivaizduojamo lygio nepagarba visiems mums, visiems teatralams, visai Klaipėdos kultūrinei bendruomenei, visiems klaipėdiečiams. Kažkas ėmė ir nusprendė, kad klaipėdiečiai neverti tarptautinio teatro festivalio, jiems bus gana ir Jūros šventės“, – teigiama teatro rašte Kultūros tarybai. Ne, gražiausia čia: Svarstoma galimybė Lietuvos kultūros tarybos sprendimą apskųsti teismui.
Noriu aš to festivalio Klaipėdoje. Tai labai kūrybiškas, itin teatrinis miestas su įdomia teatro menininkų įvairove. Didelis tarptautinis festivalis būtų milžiniška paskata ir jiems, ir jų žiūrovams. Tai kur kablys, kad nė cento? Man niekas nedraudžia apsimesti demiurgu-ekspertu (nors manęs niekas nenupirko) ir peržiūrėti, kas kam duota ir kas neduota, gal iš kažko norėčiau atimti, o Klaipėdos festivaliui perduoti – finansavimo sąrašai tai vieši.
Pirmas daiktas, kurį pasižymiu: paskirstyta 654 450,00 eurų. Juos gavo 62 projektai. Tokie piniginės ištekliai ir tiek klientų. Negavo 87 sumanymai, vadinasi, 87 autoriai ar net komandos dabar kankinasi panašiomis formuluotėmis, kaip ir Klaipėdos dramos teatro festivalio sumanytojai. O Tomas Juočys sako per interviu: Prašyta 180 tūkst. eurų parama festivaliui nėra tokia jau didelė.
Gerbiamas Tomai, paskaičiuokim kartu: jei Kultūros tarybos teatro srities piniginėje – skirtoje visam Lietuvos teatrui šiemet – yra jau minėti 654 450,00 eurų, tai tarptautinis festivalis „TheATRIUM“ pretenduoja į maždaug trečdalį visiems skirtos sumos. Kiek projektų nubrauktume, kad reikalingą sumą gautų „TheATRIUM“? Kurių spektaklių siūlytumėte nepastatyti? Kuriems jau sukurtiems spektakliams, ypač nepriklausomų teatrų, rekomenduotumėte negastroliuoti po Lietuvą?
Ko tikrai reikia Kultūros tarybai – tai stebėjimo ar kitaip pavadintos tarnybos, kuri realiai matytų, kaip sekasi finansuotiems projektams, ar nenuvertėja, nesudūla tai, kas vyksta daug metų.
Drįstu taip klausti, nes Klaipėdos dramos teatro rašte radau frazę apie kažkodėl paremtus kelis kitus semiprofesionalaus teatro ar net apskritai masinės kultūros projektus Klaipėdoje. Interviu lrytas.lt Tomas Juočys ramiai sukonkretino, kad tai pajūryje vykstantis mėgėjiškų teatrų festivalis „Šermukšnis“. Klaipėdos jaunimo teatro vadovo Valentino Masalskio sumanytas teatrų festivalis irgi paremtas.
Tai ką, braukiam nuo seno vykstantį pirmą, neseniai pradėtą rengti ir jaunuosius teatralus ypatingai įkvepiantį antrą? Ką laimim? 20 ir 25 tūkstančius. Dar 8800 eurų paremta „Teatrinio veiksmo gatvė“ – teatrinė alternatyva Jūros šventėje. Braukiam? Ir vis tiek nesurenkam tam festivaliui. Iš ko dar galim atimti? Patys rinkitės, drąsiai. Juk niekas nenukentės nuo šitokio žaidimo. Tik negražu, gėda.
Bet tęskime, fantazuokime. Ko tikrai reikia Kultūros tarybai – tai stebėjimo ar kitaip pavadintos tarnybos, kuri realiai matytų, kaip sekasi finansuotiems projektams, ar nenuvertėja, nesudūla tai, kas vyksta daug metų. Ir matau, kad gerų projektų būna gerokai daugiau, nei ta suma, kuri riboja – ji gali būti vadinama kvota, galima paramos apimtis. Ištekliai. Visas turtas. Ne per didelis, deja. Neadekvatus talentingam ir įdomių sumanymų kupinam Lietuvos teatrui.
Pavyzdžiui, būtinai duočiau Gabrielės Tuminaitės statomam spektakliui „vtf_fantazijus“ – mačiau eskizą, ir šiaip – režisieriai turi kurti spektaklius, ypač gabūs ir su gerais aktoriais. Noriu, kad Mindaugas Nastaravičius parašytų naują pjesę „Dvarininkai“ – kaip galima nefinansuoti talentingo dramaturgo? Noriu, kad internete toliau gyvuotų audiovizualinis metraštis „Lietuvos teatras“, kad ASITEŽAS rengtų Lietuvoje Pasaulinį vaikų teatrų kongresą ir spektaklių vaikams festivalį „Kūrybos lopšys“ – teatras vaikams, ypač tarptautinis, yra lobis. Ir kad „Cezario grupė“ sukurtų naują spektaklį, ir kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras turėtų Jaunųjų kūrėjų programą – tokia būtina kiekvienam teatrui, valstybiniam ypač. Ir kad „Jaunieji auksiniai scenos kryžiai“ vaidintų Radviliškyje, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai dalyvautų III-oje tarptautinėje teatro tyrimų ir praktikumų stovykloje Anykščiuose, kad visi teatrai galėtų normaliai dirbti. Visiems duočiau. Tik iš kur aš paimsiu?
Būna, kad žmonės ieško mecenatų. Girdėjau tokią istoriją, visai ne teatrinę, bet tiks. Čia, Lietuvoje, susirgo jaunos šeimos pirmas kūdikis. Pavojus mirtinas, reikia pirkti vaistus, nes vaiko dienos suskaičiuotos. Pinigų nėra, bet jauno tėvo vyresnis brolis emigravęs – sukrėstas nelaimės, jis sumano kreiptis į milijonierių. Gauna audienciją, išdėsto savo prašymą, nes jam brolio pirmagimio liga prilygo pasaulinei tragedijai. Milijonierius: tokių prašymų aš sulaukiu šimtais, tūkstančiais, kasdien – įrodykit man, kodėl turėčiau padėti būtent jums?
Kai meno projektams ieškoma mecenatų, visada tenka atsakyti į panašų klausimą. Joks verslininkas, jokia save gerbianti, savo misiją suformulavusi verslo struktūra nedalina paramos šiaip sau – kad jiems patinka projekto autorius ar kad turtingas žmogus myli meną. Viskas planuojama, reglamentuojama, aptariama. Yra pasirinkimai. Yra kalendoriniai paramos metai, paprastai užimti gerais projektais.
Visada reikia laimėti konkursą. Įrodyti, kad tavo sumanymas vertingiausias. Būna ir stebuklų ar tiesiog sėkmių, kurioms gerai pasirengta. Tik dar negirdėjau atvejo, kad meno žmonės, paprašę verslo paramos ir negavę finansavimo savo projektui, imtų skųstis, jog verslininkai juos sąmoningai žlugdo, negerbia ir kad paduos tą niekadėją turtuolį teisman.
Girdėjau ir žinau kitus dalykus. Nuo ko prasidėjo pirmasis atgimusioje Lietuvoje tarptautinis teatro festivalis LIFE? Nuo idėjos. Ir ta idėja – ne tik savos šalies teatrinio peizažo praturtinimas, o be kita ko ir įžymusis principas neimti nė cento iš valstybės. Idealistiška, naivu, bet pabandė.
Festivalį sumaniusi teatro kritikė Rūta Vanagaitė sugebėjo sudominti pirmuosius sėkmę patyrusius nepriklausomos Lietuvos verslininkus, jie ir rėmė atvežamas žymias trupes. Festivalio rengėja sudomino bei LIFE partneriais padarė ir Lietuvos televiziją, ir „Lietuvos rytą“ – ne tik informacijai apie rengiamą festivalį skleisti, bet ir mecenatų, kuriuos vadino festivalio angelais, reklamai. Dvejus metus iki festivalio žinojome, kad jis bus ir ką jis mums žada. Jau per tas televizijos laidas ir straipsnius plėtėme savo teatrinį akiratį.
Tokie buvo LIFE viešųjų ryšių užmojai. O Lietuvos teatrai tada, prieš dvidešimt kelerius metus dar nenutuokė, kas yra viešieji ryšiai, kodėl reikia informuoti visuomenę apie savo veiklą ir ypač apie artėjančias premjeras. Ir pašiurpo, ir ėmė skųstis, baladotis, kad tas prakeiktas tarptautinis festivalis turi tik vieną tikslą – sužlugdyti Lietuvos teatrą. Sužlugdė?
Tiesa, kas jie, šito festivalio „TheATRIUM“ sumanytojai? Kas jo meno vadovas, programos autorius, kuratorius? Kieno tai skonis – Lenkijos teatras „Nowy“, Liepojos teatras, Estijos NO99, Romano Viktiuko teatras, „The Tiger Lillies“? Kokia šito festivalio koncepcija?
Nuo ko prasidėjo šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, tapęs vienu svarbiausių Lietuvos scenos meno įvykių ir pavasarį šventęs dvidešimtmetį? Nuo šiuolaikinio šokio vakarų, kurie buvo įdomūs tik patiems šokėjams, anuomet visai negausiems. Jis prasidėjo taip pat nuo idėjos, nuo noro tą meną vystyti, jo kūrėjus ir publiką edukuoti, ir esu šitam festivaliui nepaprastai dėkinga už tai, kad mano akiratyje atsirado šiuolaikinis šokis. Nors tai menas, kuriam Lietuvoje iki šiol labai nelengva – nepaisant jo tarptautinės sėkmės.
Bet šiuolaikinis šokis, matau, gerose ir išmintingose rankose. Tie žmonės, kurie rūpinasi šokiu, siekia dialogo, ne skandalo. Jie nieko neįtarinėja specialiu žlugdymu, nors skauda jiems nemažiau, nei „TheATRIUM“ autoriams. Ir kai šokio kūrėjai susirūpina, netekę paramos tarptautinėms gastrolėms, suprantu, kokia tai drama – nutrūksta procesas, vardan kurio dvidešimt metų dirbta ir daug pasiekta.
O ką mes žinome apie „TheATRIUM“, apie kurį išgirstame tik tada, kai prasideda aimanos, jog jis negavo, ko prašė? Kaip išsiversti tą vadybinkų posakį Klaipėdoje jis pozicionuojamas kaip vienas svarbiausių ir vertingiausių...? Kad jie norėtų padaryti vieną svarbiausių ir vertingiausių renginių? Ar kad visuomenė būsimą festivalį tokiu laikytų? Bet kaip pozicionuosi tą, ko nepažįsti?
Tiesa, kas jie, šito festivalio sumanytojai? Kas jo meno vadovas, programos autorius, kuratorius? Kieno tai skonis – Lenkijos teatras „Nowy“, Liepojos teatras, Estijos NO99, Romano Viktiuko teatras, „The Tiger Lillies“? Kokia šito festivalio koncepcija? Kas vienija jo repertuarą? Kaip sakė Tomas Juočys, Tai pirmasis toks festivalis, svarbus visai Vakarų Lietuvai.
Klaipėdoje atsivėrė puikios galimybės supažindinti žiūrovus su įvairių krypčių teatrine veikla pasitelkiant pažangiausias technologijas. Rekonstruoto dramos teatro scenoje dramaturgai ir režisieriais gali įgyvendinti inovatyvias idėjas bei sprendimus. Tai ar festivalio rengėjai turi idėją, ar tik pažangiausias technologijas idėjoms ir nori įvairių krypčių teatrinės veiklos? Su kuo susiję tie dokumentiniai filmai ir koncertinės programos, kurias žada festivalis? Man smalsu, kaip ir prieš LIFE. Tuo labiau, kad „TheATRIUM“ pradėjo reklamuotis nuo skandalo. Stipru.
Aš irgi turiu stiprią idėją milijonierių piniginėms, ypač tai, kurią tvarko ekspertai su Kultūros taryba. Štai „Menų faktūra“: pažangios technologijos įvairių krypčių teatrologinei minčiai, galima įgyvendinti inovatyvias idėjas bei sprendimus. Man reikia pinigų etatams, kad visi, kurie čia reikš savo inovatyvias mintis, galėtų iš jų gyventi ir būti svarbūs ne tik visai Vakarų Lietuvai, bet plačiau, globaliau. Nuo vandenyno iki vandenyno. Ir kad komandiruotės atitinkamos būtų. Mano projektas puikus, jis nepranokstamas.
Man reikia kokių 200 tūkstančių europinigų, ai, ką čia, visų teatrui skirtų lėšų, tai nėra per didelė suma geram daiktui. Mes jums dar ir festivalių už tuos pačius pinigus privežtume, per regionus prasilėktume. Taip kad mikliai prašom paramą tik mums. Matau, kad finansuojami kažkokie semiprofesionalūs projektai – iš jų atimti. Tiesa, neturiu per daug argumentų, bet nieko baisaus, surinksiu spaudos konferenciją, pasiskųsiu, pagąsdinsiu. Yra tų pinigų, tik reikia mokėti pasiimti. Kvotomis manęs nepažabosit. Kvotos kitiems, kvailiams, nevykėliams. O vat skundams ir skandalams kvotų nebūna. Čia ištekliai neriboti.
Štai taip aš ir kalbuosi su Klaipėdos teatro mūrais, kurie paskelbė minčių. Žinoma, kad kalbėdamiesi tarpusavy, mes tik pasiguosime, pasišaipysim, pasipiktinsim ir nieko neišspręsime. Ir jeigu sieksime išspręsti TIK SAVO BE GALO REIKŠMINGO PROJEKTO likimą, irgi nieko gero nebus. Nes bėda yra ištikusi visus: ir kas gavo, ir kas negavo, ir kas skirstė, ir kas tvirtino, ir kas valdo. Mes nežinome, kas už ką atsakingas. Mes net pinigų šaltinį skirtingai suvokiame. Tomui Juočiui atrodo, kad Kultūros taryba nedavė jam valstybės pinigų, Kultūros taryba tuos pinigus suvokia kaip visuomenės – taigi ir Tomo Juočio, mano, kitų piliečių – lėšas, kurios, pasikartosiu, nėra bedugnės. Mums nepatinka tų lėšų skirstymo sistema? Diskutuokim, tobulinkim. Būkime už ją atsakingi.
Ar aš norėčiau būti atsakinga už tai, kad festivalis „TheATRIUM“ įvyktų? Pagalvosiu, kai žinosiu daugiau apie jį ir jo programą ruošiančius žmones.
