Jausmingo ir jaukaus vakaro atlikėjai – du virtuozai, tai pianistas Mantautas Katinas ir tenoras Arūnas Dingelis.
Kristupo Kalėdų festivalio koncerte „Baltos svajos“ , kuris įvyks gruodžio 28-ąją Šv.Kotrynos bažnyčioje, bus skiriamas ypatingas dėmesys dainoms.
Jų autorius – italų kompozitorius Francesco Paolo Tosti (1846 -1916), kurio neapolietiški romansai tapo liaudies dainomis. Nors šis kompozitorius mirė prieš 100 metų, bet jo dainos gyvuoja, o kai kurios tapo garsiausių tenorų vizitine kortele.
Prieš metus į Lietuvą grįžęs gyventi vilnietis pianistas M.Katinas pripažino, kad Kalėdų laikotarpio koncertai visada ypatingi.
Šio atlikėjo gastrolių maršrutai driekiasi įvairiose šalyse. Po renginių Rygoje, Taline ir Helsinkyje pianistas pakvietė prie jo prisidėti ir unikalaus tembro tenorą A.Dingelį.
– Kuo jums ypatingi Kalėdų laikotarpio koncertai? O gal šis laikas nuteikia kitaip? – paklausiau pianisto M.Katino.
– Gyvename neramiais laikais. Netoli mūsų vyksta karai, pašonėje žvanginama ginklais, pusę amžiaus Europoje vyravusi ramybės būsena vis dažniau persismelkia netikrumu, nerimu ir baime.
Muzika tokiu laiku žmonėms ypač reikalinga. Klasikinės muzikos koncertas lyg terapinis seansas, nupučiantis dulkių sluoksnį ir dovanojantis bent laikiną ramybę.
Į Kalėdinių koncertų programas leidžiu sau įtraukti kūrinių, kurių paprastai kitu metu negroju. Šis laikas daugelį žmonių nukelia į vaikystę, todėl ir man programoje norisi daugiau jaukumo, šilumos, kad skambinama muzika būtų miela tiek man, tiek ir kiekvienam, atėjusiam jos pasiklausyti.
Klausytojai išgirs žiemiškų Balio Dvariono pjesių, kurias vaikystėje ne vienas gal grojo ir pats, lyriškąją Nikolajaus Metnerio „Prisiminimų sonatą“, taip pat skambės karštakraujė F.Liszto „Ispaniškoji rapsodija“. Bus ir staigmena – tai „Kalėdų rapsodija“, kurios Lietuvoje dar nebuvau atlikęs. Įtariu, kad nebuvo ir niekas kitas.
– Kas jus dar sieja su Kristupo festivaliu?
– Su Kristoforo orkestru pirmąkart grojau beveik prieš 20 metų. Vaikystėje ruošiausi tarptautiniam konkursui Taline.
Ten antrajame ture reikėjo atlikti J.Haydno koncertą fortepijonui su orkestru. Taigi pianistė Aldona Dvarionaitė, kuri „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje mane konsultuodavo, paskambino Donatui Katkui, ir jis be ilgų įkalbinėjimų organizavo repeticiją.
Aš, žinoma, pagrojęs su orkestru tuomet jaučiausi esąs didis artistas. Vėliau tą patį koncertą grojome Vilniuje. Tokia buvo pradžia.
Daug vėliau, kai jau mokiausi Londone, gavau kvietimą pagroti Kristupo vasaros festivalyje. Tad ryšį palaikome lig šiol.
- Ar grojimas bažnyčioje skiriasi nuo grojimo kitose erdvėse?
– Kiekviena erdvė nuteikia savaip. Bet vienos erdvės tiesiog netrukdo groti, o kitos – padeda. Viena tokių – Šv.Kotrynos bažnyčia. Ne tik dėl ypatingų akustinių sąlygų, bet ir dėl klausytojų, kurie čia būna ypač dėmesingi.
- Dažniausiai jus girdime kaip solistą. Šįkart pasikvietėte kartu koncertuoti tenorą Arūną Dingelį. Kuo bus ypatingas šis duetas?
– Arūnas, kaip ir aš, – buvęs „ąžuoliukas“. Prieš keletą metų su juo turėjome nemažai koncertų Šveicarijoje ir Airijoje, norėjau mūsų bendrą programą pristatyti ir Vilniuje.
Arūnas yra studijavęs pas Virgilijų Noreiką, paruošęs keletą pagrindinių vaidmenų Operos studijoje prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, bet neabejotinai artimiausias jam yra dainos žanras – tiek lietuviškos, tiek itališkos. Itin atidžiai pasirinkdamas repertuarą, jis randa tokį, kuris visiškai atitinka jo asmenybę, todėl jo sceninė įtaiga yra stipri.
Mūsų koncerte didžiąją Arūno programos dalį sudarys italų kompozitoriaus Francesco Paolo Tosti (1846 -1916) dainos. Italijoje ne viena Tosti daina yra tapusi liaudies. Nors jas į savo repertuarą yra įtraukę kone visi garsiausi tenorai, išgirsti tokią jų puokštę galime labai retai.
F.P. Tosti dainas atlikdavo jo bendraamžininkas Enrico Caruso, šios dainos taip pat tapo Luciano Pavarotti, Placido Domingo repertuaru.
Tačiau ne kiekvieno operos dainininko prigimčiai duota atlikti jausmingus Tosti romansus ir dainas. Šio kompozitoriaus kūriniuose užkoduotą emociją galima lengvai subanalinti.
- Kai kurie akademinės muzikos atlikėjai neslepia nusivylimo, kad klasikinė muzika vis labiau išstumiama populiariosios kultūros. Ką apie tai galvojate?
– Klasikinė muzika visame pasaulyje pritraukia dešimteriopai mažiau klausytojų nei populiarioji. Nors rimtosios muzikos koncertų salės Vilniuje beveik pilnos, mažesniuose miestuose ar miesteliuose ji sulaukia nedaug susidomėjimo.
Išties populiariąja vadinama kultūra yra užvaldžiusi didžiąją dalį medijos, kuri žmogui siūlo labai nedaug klasikinės muzikos, teatro, literatūros, filosofijos. Tai nėra primityvūs dalykai.
Norėdamas juos suprasti, turi tam ruoštis, turi šį tą žinoti ir išmanyti.
Tačiau tie atsiveriantys akiračiai ir pilnatvė, kurią žmogus gali patirti, yra verti šiokių tokių pastangų. Sunku, kai niekas nepaskatina. Sunku, kai įsijungęs televizorių matai savo išmintį demonstruojančius šoumenus ir šou-vùmenes. Į ką tuomet lygiuotis?
– Esate baigęs Londono karališkąją muzikos akademiją, kodėl pasirinkote meno doktorantūrą Vilniuje?
– Meno doktorantūra įsteigta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vos prieš keletą metų. Tai – nebloga galimybė muzikantams, baigusiems studijas svetur, grįžti į Lietuvą ir čia imtis veiklos.
Nudžiugau pamatęs šią vasarą, kad į doktorantūrą įstojo ir puikus fleitininkas, taip pat buvęs „Ąžuoliuko“ mokyklos auklėtinis, vilnietis Vytenis Gurstis.
Jis irgi baigė Londono karališkąją muzikos akademiją, o vėliau magistrantūros studijas Kelne, Vokietijoje. Žodžiu, vyksta ir šioks toks emigravusiųjų grįžimas. Visgi kol kas tai tėra išimtys.
- Ko tikitės 2017-aisiais?
– Norėtųsi, kad Kalėdinę nuotaiką visi išlaikytume ilgiau, kad norėtume suprasti kitus ir kitokius nei mes, kad nebūtume abejingi melui, o ramybės dažniau ieškotume muzikoje.
