Spektaklio bendraautoriai – lietuvių menininkai: scenografas Jokūbas Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas, choreografė Anželika Cholina.
„Lrytas.lt“ skaitytojams siūlome rusų režisieriaus ir istoriko Jevgenijaus Ponasenkovo apmąstymus po spektaklio „Edipas karalius“.
Tikras teatras – kai tragedija sukelia pasigėrėjimą
Į teatrą arba dailės parodą einu tik tuomet, kai iš anksto žinau, kad tai, ką išvysiu, sukels pasigėrėjimą (arba jeigu suprantu, kad kai kuriuos menkystas tai įsiutins). Jokių „tiesiog taip“, „o gal bus neblogai“ arba „iš principo ten kai kas yra“ – visa tai, kaip sakoma, apsieis be manęs. Taigi ir šį kartą iš anksto žinojau – ir štai Rimo Tumino spektaklio „Karalius Edipas“ premjera sukėlė tikrą pasigėrėjimą (nors man, pagal mano biografiją, žinoma, artimesnė ne Edipo, o Sizifo tragedija…)
Aš įsitikinęs, kad mene pirmiausia svarbu ne „kas“, o „kaip“. Forma yra turinys, forma formuoja turinį. R.Tuminas – tikras režisierius: taip, taip – būtent tikras, juk dabar šiuo terminu vadina bet ką, o režisierius – tai Asmenybė su turtingu ir originaliu vidiniu pasauliu, kuri – o tai svarbiausia – moka tą pasaulį parodyti žmonėms. Rimas – patyręs ir pripažintas meistras, bet jis dar neprarado jausmo gyvybės ir minties gyvybės, todėl jo meistriškai sukurti darbai jaudina žiūrovą. Ir todėl aš nežinau, nuo ko pradėti pasakojimą apie spektaklį: nuo teksto autoriaus (Sofoklis), nuo scenografo, kompozitoriaus ir kitų nuostabiai talentingų žmonių, kūrusių spektaklį, nuo pasakojimo apie antikos dramaturgiją – ar visiškai nuo ko kito…
Atmosfera, labai asmeniški žiūrovo pojūčiai, kurie netgi ne visada tematiškai susiję su pjesės kolizija, bet, be jokios abejonės, sužadinti kūrėjo talento – štai kas lemia režisieriaus sėkmę. Ir R.Tuminas – vienas iš retų Režisierių, kurie įvaldę slaptą scenos atmosferos magiją.
Jo darbai minimalistiniai, pavyzdžiui, scenografijos požiūriu. Tūrį sukuria tikras veiksmo išmanymas ir prasmingos metaforos. Spektaklio „Karalius Edipas“ dekoracijos „laikančioji“, atraminė dalis yra didžiulis volas, kokį turi mašinos, lyginančios asfaltą, arba vamzdis, arba girnapusė – čia erdvė kiekvieno žiūrovo fantazijai. Ir štai tas volas rieda link mažyčių personažų figūrų, o paskui ir į pačią žiūrovų salę! Tai neįveikiama asmeninės istorijos ir pasaulio istorijos lemtis.
Žmogaus gyvenimo trapumas, lengvai padaroma tragiška klaida ir neišvengiamas (nors jūs bėgtumėte kaip Edipas į kitą polį, šalį, miestą) atpildas už ją – talentingiausias viso to įvaizdinimas – štai kas laiko salę įtemptą.
Bet vis dėlto – atmosfera! Ak, ta liūdna smuiko melodija, atplevenanti ant šviesių Jokastės plaukų (ją vaidina viena J.Vachtangovo teatro legendų Liudmila Maksakova). Nebejauna grakšti dama – jau tai tragedija, mano mielieji. Ko jums dar reikia tragedijai? Ir antikos dievų keršto nereikia – laikas baisesnis už visus mitus… Laikas, grožis – ir „trupa marmuras“.
Užmirškime Sofoklį – prisiminkime Marlene Dietrich, laiko uždarytą prabangiame Paryžiaus bute Montenio aveniu. Ji visą gyvenimą kovojo su laiku, o laikas tarsi volas iš R.Tumino spektaklio spaudė šį trapų grožį su charakteriu. Pusės pasaulio spindinti svajonė gulėjo viena, o ant naktinio stalelio stovėjo suraišiotas suskilęs telefonas ir nutrinta užrašų knygelė. O aplink jos namą kasdien prabusdavo ir užmigdavo linksmas teatras – Paryžius, pilnas kūniškų malonumų, sėkmės ir pavydo dėl jos. Miestas – tai tas pats teatras su bufetais, režisieriais, laiptais, žvaigždėmis ir statistais. Mano Apolonas ir Darvinas! Kas šiandien prisimena ankstesnį tragišką tos gatvės (Montenio) pavadinimą – seniai senai ji vadinosi Našlių alėja! Taip, ten rinkdavosi vienišos moterys. Jokastė – Lajaus našlė, prieš savo valią savo sūnaus žmona, sūnaus vaikų motina. Galima visa tai papasakoti – o galima pamatyti L.Maksakovą, kuri pasirodo skambant vienišo smuiko melodijai. Tai ir yra forma-turinys.
Pradėjau rašyti straipsnį ir nesuspėjau iš draugų sužinoti: briliantinis vėrinys ant aktorės kaklo – tai teatro dailininko sumanymas ar pačios aktorės brangus papuošalas? Brangakmeniai… ir jie mesti į kovą su laiku… Tačiau gremėzdiškas surūdijęs volas scenoje stipresnis, jis bjaurus, bet jo daugiau – taip visada būna gyvenime. Bjaurumo daugiau. Jis menkas, bet laimi kiekiu. Kaip ir laikas.
R.Tuminas nėra paprastas žmogus. Jis daugiau rodo kaip režisierius, negu vaidina kaip aktorius duodamas interviu arba per repeticijas. Rimas – tai, be jokių abejonių, geriausia, kas atsitiko J.Vachtangovo teatrui per daugelį metų. Atvirai kalbant, šiandien jis apskritai vienintelis man įdomus režisierius Maskvoje (genialusis Romanas Viktiukas, deja, jau keletą metų išgyvena profesijos vytimo tragediją – nors ir ne Montenio aveniu, bet jos turtingame rusiškame atitikmenyje – Tverės gatvėje, buvusiame Stalino anūko bute...).
Bet kas tai?! Jaučiu, kad jau esu patyręs kažką panašaus į minėtą volą „Edipe“! Beveik tikras, kad to nežinojo spektaklio kūrėjai – bet juk tai UŽDANGA iš Jurijaus Liubimovo „Hamleto“, tik ana uždanga šlavė personažus statmenai salei, o čia ją suvyniojo į vamzdį ir juo sutraiškė, nunešė į nebūtį žmones! Dabartis rodo mums dar žiauresnę tragedijos formą! Tragedija įgyja naujos patirties.
Ir vėl metafora: prieš daugelį metų R.Tuminas atliko praktiką Tagankos teatre, o gerokai vėliau didįjį J.Liubimovą jis pakvietė pastatyti Fiodoro Dostojevskio „Demonų“ J.Vachtangovo teatre (tai įvyko po nusikalstamos ir gyvuliškos Tagankos aktorių išdavystės – štai jums tikra tragedija!). (Autorius turi galvoje konfliktą tarp Tagankos teatro šlovingos istorijos kūrėjo režisieriaus J.Liubimovo ir aktorių: per gastroles Čekijoje užsienio žurnalistų akivaizdoje aktoriai apkaltino režisierių neva nesumokėjus jiems priklausančio honoraro. Vėliau konfliktas įsisiūbavo, teatro vadovas, kultūros valdininkams pritariant, paliko teatrą. Netrukus jį pakirto širdies liga ir 2014 metų pabaigoje jis mirė. – Red.)
J.Vachtangovo scenoje, kurioje jaunas J.Liubimovas pradėjo savo karjerą kaip aktorius, įvyko atsisveikinimas su juo… Tas atsisveikinimas stovi mano akyse: prisimenu tikrą kai kurių nuoširdžių žmonių skausmą, prisimenu veidmainiškus valdininkus, prisimenu padugnes aktorius, kurie išdavė mokytoją ir vis dėlto išdrįso ateiti. Ir niekada nepamiršiu Katalin, Jurijaus Petrovičiaus našlės, rodeniškos figūros, tos juodo marmuro atskalos, „antikinės tragedijos atskalos“ (kaip tik tai tada sau ištariau), kuri staigiais judesiais gynė šalin prie jos artėjančiua menkystas!
Dietrich, Maksakova, Viktiukas, Katalin, Tuminas, Sofoklis, Liubimovas, Edipas – tragedija turi daug kaukių, ji jas keičia, ir Istorijos teatras niekada nesibaigia.
P.S. Mes dažnai su Laiko lemtimi kaunamės savo atmintimi, senаis daiktais, smagiomis nuotraukomis – taip ir man dabar džiugu prisiminti J.Liubimovo jubiliejų J.Vachtangovo teatro scenoje.
Tai, kas komiška ir tragiška, greta – ir tegul puota tęsiasi ir iki, ir po „maro“!
Parengė Milda Augulytė
