Tiesa, po pirmojo veiksmo auditorija praretėjo, bet likusieji klausytojai labai šiltai atsidėkojo sunkią partitūrą išgliaudžiusiems atlikėjams. Tai, kas atrodė neįmanoma mūsų 8-ojo dešimtmečio korifėjams, puikiai pavyko Tadui Girininkui (Alfredas Trumpas), Mindaugui Zimkui (Teisėjas), Rafailui Karpiui (Kornas), Arūnui Malikėnui (Kumeris), Egidijui Dauskurdžiui (Pilė), Jovitai Vaškevičiūtei (Simona), Linai Dambrauskaitei (Ponia Gigaks).
Artistai neslėpė, kad parengti operos partijas buvo didelis iššūkis dėl gausių sinkopių, laviravimo tarp dainavimo, skandavimo ir kalbėjimo. Neveltui J.Juzeliūno amžininkai reikalavo autoriaus pataisyti partitūrą, bet šis nesileido į kompromisus.
1967-aisiais sukurtas „Žaidimas“ dar ir šiandien stebina modernumu. „Kompozitorius rėmėsi tuomet Lietuvoje vos atėjusios į madą dvylikos tonų sistemos dodekafonijos principais.
Ekspresyvi „Žaidimo“ muzikos plėtotė artima Leošo Janáčeko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operoms, kurių muzikos kalbos šviežumas ir emocijų karštis Rytų Europoje buvo novatoriškumo etalonas, o efektingi medinių pučiamųjų „pliūpsniai“, ritmų šėlsmas ataidėjo iš Igorio Stravinskio partitūrų“, – teigia muzikologė Jūratė Katinaitė.
Po dešimties metų pertraukos atgaivintoje operoje, be solistų meistriškumo, ypač imponavo savita, nudaigstyta ryškiais pučiamųjų motyvais orkestro partija, kurią gyvybingai perteikė Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Sužavėjo kone džiazinis solistų ir Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) epizodas pirmajame veiksme.
Muzikos autoritetai tiki, kad pastatytas 7-ajame dešimtmetyje „Žaidimas“ būtų kitaip pakreipęs Lietuvos sceninės muzikos istoriją. Deja, veikalas dėl įvairių intrigų ir priekabių taip ir neišvydo scenos J.Juzeliūnui gyvam esant, nors vis pasirodydavo Valstybinio operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT) planuose.
J.Juzeliūno mokinys ir kūrybos tyrėjas kompozitorius Šarūnas Nakas atskleidė, jog maestro Jonas Aleksa buvo pritaikęs tobulą raktą „Žaidimo“ partitūrai – beje, visiškai kitokį negu G.Rinkevičius, tačiau autorius ir su juo nerado bendros kalbos.
Šiais jubiliejiniais J.Juzeliūno metais ne kartą apgailestauta dėl nacionalinių institucijų abejingumo operai „Žaidimas“. Kita vertus, kas galėtų garantuoti, kad spektaklis sulauktų publikos, kai net populiariausios šiuolaikinės lietuviškos operos – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ ir Onutės Narbutaitės „Kornetas“ – neišvengė šios problemos?
Džiugu, kad bent 100-mečio proga buvo neformaliai prisiminti reikšmingi J.Juzeliūno gyvenimo ir kūrybos puslapiai, atkreiptas dėmesys į mažiau žinotus dalykus.
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje meno ir mokslo parodoje „Juzeliūno kabinetas“ galime dar kartą sugrįžti prie kompozitoriaus liūdnojo likimo operų – „Sukilėlių“ (1957-aisiais sukurto veikalo premjera buvo sužlugdyta užrakinus teatrą prieš generalinę repeticiją, o vėliau jį uždraudus CK nutarimu) bei „Žaidimo“ istorijų. Jas groteskiškai ekranizavo Š.Nakas, pasitelkęs kolegas ir profesionalius aktorius.
Š.Nakas yra žadėjęs priminti ir genialiąją J.Aleksos „Žaidimo“ versiją. Gal tai įvyks jo naujajame radijo laidų cikle „Juzeliūno pasaulis“, spalvingame kaip ir J.Juzeliūno asmenybė? Laidos transliuojamos LRT „Klasikoje“ kiekvieną antradienį po 12 ir 22 val. žinių.
