P.Ignatavičius prisipažįsta, kad įdomiausia šiame spektaklyje jam – Europos pozicija, įdomus toks žmogus kaip Pelasgas (aktorius Daumantas Ciunis), kuriam reikia priimti sprendimą, ar įsileisti pabėgėlius, ar ne. Jeigu jis juos įsileis, jam grės karas. O jeigu nepriims, pamins visas savo vertybes.
“Man įdomi žmogaus vidinė drama, kaip jis gyvena, ką galvoja, kaip Europa kovoja su iškilusia problema. Pabėgėlių krizė išryškina, kiek mumyse nacionalizmo, rasizmo, baimės, humanizmo“, – sakė P.Ignatavičius ir pridūrė, kad prisidėjo daug lygmenų – prasiplėtė pati pjesė, atsirado papildomos linijos, sujungiančios visą pjesę: „Spektaklį plečiam ne tiek į siužetą, kiek į temą. Ir tas koliažas, ta dėlionė man yra šiek tiek nauja. Ligšioliniai mano darbai buvo kitokie, man tai iššūkis apjungti į visumą, kad suskambėtų svarbios temos.“
- Vilniaus mažajame teatre iki šiol buvo galima pamatyti du jūsų režisuotus spektaklius „Dostojevskis vaikams“ ir „Kruvinos vestuvės“. Šiuo metu ėmėtės trečiosios pjesės. Šį kartą itin aktualia pabėgėlių tema. Tai antikinė pjesė pagal Aischilo dramą „Maldautojos“. Kodėl sugalvojote ją susieti su šiuolaikiniais laikais?
– Nes pjesė yra aktuali tik kalbant apie šiandieną. Šios pjesės niekas nestatytų, jeigu nebūtų šiandienos konteksto. Tai viena pirmųjų Aischilo dramų, kuri teatre gali suskambėti tik tada, jei mes kalbame apie šiandieną. Spektaklyje matysime Danajo dukterų Danaidžių dramą. Šios moterys, siekiančios išvengti vedybų su savo pusbroliais, bėga iš savo žemės Libijos. Jos bėga į Argą, kur tikisi prieglobsčio. Jų likimas karaliaus Pelasgo rankose. Jeigu jis pabėgėles priims, tuomet jam grės karas su Danaidžių pusbroliais. O jeigu nepriims, tuomet pamins savo vertybes. Ir jis atidaro šalies vartus pabėgėlėms. Pjesė baigiasi tuo, kad Danaidės įleidžiamos į Argą ir virš miesto pakimba karo grėsmė. Taip baigiasi pirmoji Aischilo trilogijos dalis. Mes bandome plėsti siužetą, temą, bandome pabaigti tą mitą, nes labai įdomu, kas ten vyko po to.
- Tai turėtų suintriguoti ir žiūrovą. Kol kas išduokite, ko jis gali tikėtis iš šio jūsų pastatymo?
– Norėčiau šio spektaklio žiūrovui atskleisti vidinę šiandieninio žmogaus dramą: kaip jis gyvena, ką galvoja. Pabėgėlių krizė išryškina nacionalistines, rasistines apraiškas. Mūsų baimes. Atskleidžia, kiek mes humaniški. Tikiuosi, kad žiūrovui bus įdomi valdovo Pelasgo linija, nes jis atspindi europiečio poziciją – mes visi norėtume gyventi ramiai. Tai visų mūsų prigimtinis ramybės troškimas. Bet mes esam pastatyti prieš faktą. Mes turime reaguoti į atvykstančius pabėgėlius, turim spęsti tą „problemą“, negalime išlikti abejingi, negalime klijuoti etikečių, kad visi pabėgėliai yra teroristai.
Reikia suprasti – yra žmonės, bėgantys nuo karo. Yra ir ekonominių migrantų. Ir teroristų yra. Man labiausiai norėtųsi sukelti šiek tiek sumaišties žiūrovo galvoje ir paskatinti jį pačiam apsispręsti, kaip jam geriau elgtis gyvenime, kokias vertybes pasirinkti, kieno pusėje būti.
- Buvo labai įdomu stebėti jūsų repeticijas. Su „Europiečių“ kūrybine grupe repeticijų laikotarpiu bendravo ir Vytauto didžiojo universiteto dėstytojas Egdūnas Račius, kuris yra Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas. Kokių minčių, įžvalgų pasisėmėte bendraudami su juo?
– Taip, kvietėmės jį ne vieną kartą į susitikimus su kūrybine grupe. Jis mums pasakojo apie Artimųjų ir Vidurio Rytų kultūrą, pabėgėlių kilmę, priežastis, kodėl jie bėga. Kuo labiau gilinomės ir tebesigiliname į temą, tuo labiau suprantame, kad, kaip ir mūsų visuomenėje, tose visuomenėse visko yra. Tai jautri tema, kuri kviečia pasirinkti savo vertybes.
- Jūs šiuo savo darbu neabejotinai atstovaujate humanistinėms vertybėms?
– Yra reali situacija ir turima į ją reaguoti kuo humaniškiau. Šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kuriame negalime užsidaryti sienomis. Uždarų durų politika niekur neveda. Esame susiję įvairiais ryšiais. Mes turime padėti žmogui, kuris kenčia. Juk dar taip neseniai jis turėjo darbą, namus ir galbūt viską pardavė, kad galėtų bėgti. Man skaudžiausia, kad nėra sistemos, kuri leistų pabėgėliui oriai pasiekti norimą vietą, pavyzdžiui, lėktuvu. Jų kelionės yra nesaugios, brangios, nepatikimos, keliančios didžiulį pavojų. Lygiai taip pat suprantu ir žmones, kurie bijo pabėgėlių. Po teroro atakų, įvykusių įvairiose pasaulio šalyse, žmonės bijo, atsirado stiprus savisaugos instinktas. Ir tai visiškai normalu. Pavojus egzistuoja. Jis visą laiką egzistavo.
- Aktoriai ne tik repetuoja, jie renka įvairiausią informaciją, žiūri dokumentinius filmus apie islamiškus kraštus, klausosi muzikos įrašų. Kokia muzika praturtinsite šį savo pastatymą?
– Visas kūrybinis procesas nepaprastai įdomus mums visiems. Norisi, kad jis mus visus praturtintų, praplėstų akiratį. Esu labai patenkintas komanda – visi labai atsidavę, „užsikabliavę“. Tiek susitikimai su E.Račiumi, tiek jo rekomenduoti filmai, muzika mums duoda nepaprastai daug potyrių, kuriuos, tikiuosi, pavyks perteikti ir žiūrovui. Spektaklyje „Europiečiai“ skambės ne tik europietiška muzika, bet ir afganistaniečių moterų grupės „Burka Blue“ dainos. Tokia moterų grupė Afganistane yra vienintelė. Bus ir daugiau netikėtų muzikinių elementų.
- Kurti scenografiją ir kostiumus pakvietėte viename didžiausių jaunimo teatrų Europoje kuriančią teatro menininkę Godą Palekaitę. Papasakokite daugiau apie ją.
– Labai pasitikiu Goda. Ji profesionalė, scenografijos studijas baigusi ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje. Be to, Goda yra ir profesionali antropologė, kuri studijų metais tyrinėjo grafičių kultūrą Vilniuje ir Vienoje, erdvės suvokimą medžiotojų ir rinkėjų kaimelyje Namibijoje, ieškojo šiuolaikinio teatro Indonezijoje...
G.Palekaitė turi išties įdomios tarptautinės patirties. Šiuo metu ji rengiasi dviem premjeroms: kuria scenografiją Vienos jaunimo teatre spektakliui „Talentingasis Misteris Riplis“, kurio premjera numatyta 2017 m. sausio mėn. Labai džiaugiuosi, kad būdama išties užimta ji sutiko tapti „Europiečių“ komandos dalimi.
- Žinau, kad, pamačiusi karo nuniokoto plaukimo baseino Ukrainoje nuotrauką, scenografė G.Palekaitė suprato: tai ir bus ta jungtis, apie kurią jūs abu kalbėjote. Jūs – apie sienas, ji – apie vandenį, jūs – apie karą, ji – apie konkurenciją. Ieškojote ko nors monumentalaus antikai, bet konkretaus šiandienos politikai, ko nors naujo, bet pažįstamo...
– „Europiečių“ scenografijoje atsispindės futuristinis Lietuvos vaizdą. Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja jos pačios gyventojai. Taip, scenografijos ašis bus apleistas baseinas, kurį aš įvardiju kaip apleistą, nebaigtą statyti Rūtos Meilutytės baseinas. Jis simbolizuoja labai įdomų paradoksą – pabėgėliai bėga į šalį, kurios gyventojai patys bėga iš savo šalies. Daugybė Lietuvių emigruoja, netolimoje ateityje gali taip nutikti, kad mes turėsime labai daug apleistų baseinų, stadionų, parduotuvių, mokyklų. Tai tokios vietos, kuriose tuos pabėgėlius ir lokalizuoja. Čia dažniausiai ir įsikuria pabėgėlių stovyklos.
Galime tik spėlioti, ar jos įsikurs Lietuvoje, nes kol vyksta „Europiečių“ repeticijos, mus nuolat pasiekia informacija iš pabėgėlių centro apie nuskriaustas moteris, sumuštus sirų paauglius, apie trisdešimties pabėgėlių pabėgimą iš Lietuvos. Tai tik dar labiau rodo, kad ši tema šiandien aktuali, skaudanti, aštri. Turime išsigryninti savo santykį su jais.
-Tikėkimės, tai padaryti mums padės jūsų spektaklis ir suburta labai stipri aktorių komanda: Indrė Patkauskaitė, Tomas Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Elžbieta Latėnaitė, Tadas Gryn, Agnė Kiškytė, Mantas Vaitiekūnas, Gintarė Latvėnaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Edmundas Mikulskis. Taip pat priminsiu, kad pjesės dramaturgas – Andrius Jevsejevas, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Goda Palekaitė, kompozitorius – Arturas Bumšteinas, judesio režisierius Aaronas Kahnas (JAV).
