„Daug metų Lietuvoje buvau visiškai niekas, kol manęs neiškėlė rusų baletas. Laimingas sutapimas – atsidūriau laiku ir vietoje“, – dėstė vilnietė kompozitorė Neria Čepaitė-Goldberg.
Prieš savaitę niekam nežinoma menininkė iš Lietuvos N.Čepaitė-Goldberg tapo įžymybe Makedonijoje. Šios šalies nacionalinė baleto trupė pastatė Makedonijos operos ir baleto teatre rusų choreografo Vasilijaus Medvedevo baletą „Kleopatra“ pagal lietuvės muziką.
Spektaklį kūrė tarptautinis menininkų kolektyvas – rusų dirigentas Aleksandras Anisimovas, čekas choreografo asistentas, slovakų dailininkas, turkų libretininkė. Jis buvo dedikuotas pirmajai didžiai Makedonijos primabalerinai Aleksandrai Mijalkovai.
Pasak N.Čepaitės-Goldberg, premjeras lydėjo anšlagai, žmonės net mušėsi dėl bilietų. Baletas stulbino užmoju, prabangiomis dekoracijomis ir kostiumais.
Scenoje buvo 400 artistų, stūksojo šešių metrų butaforinis sfinksas. Trūko tik gyvų arklių.
- Kaip patekote į rampų šviesas? – paklausiau kompozitorės N.Čepaitės-Goldberg.
– Tai likimas. Dar tada, kai mūsų teatre šoko Eglė Špokaitė, svajojau sukurti baletą apie Kleopatrą – mane įkvėpė be galo išraiškingas šios balerinos šokis. O praėjusį pavasarį netikėtai susipažinau su V.Medvedevu, kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) jis statė „Don Kichotą“.
Choreografas aip tik ieškojo kompozitoriaus savo naujam baletui, ir LNOBT baleto trupės vadovė jam pristatė mane. Aš dirbu teatre natografe, su visais bendrauju, todėl baleto vadovė žinojo, kuo gyvenu. Choreografui patiko mano muzikos pavyzdžiai – taip tapome partneriais.
Visą baletą sukūriau per tris mėnesius. Dirbau dieną ir naktį, net nebuvau tikra, ar užteks energijos nuskristi į Skopję. V.Medvedevas labai reiklus – pro jo akis nepraslysdavo nė vienas taktas.
- Turbūt reikėjo išmanyti ir baleto dėsnius?
– Buvau mačiusi V.Medvedevo darbų. Pajutau, kad mus daug kas sieja. Jis, kaip ir aš, vertina grožį, prabangą. Aš esu melodistė, rašau ir šiuolaikinę akademinę, ir kino muziką, popsą.
„Kleopatros“ muzika be galo įvairi – sunku net įvardyti jos stilių: yra daug lyrikos, senovinio Egipto folkloro. Ten, kur reikėjo egzotikos, naudojau fonogramas, nes šiandien sunku gauti tokius etninius instrumentus kaip zurna, ūdas, darbukos. Kai kuriuos garsus pati sintetinau elektronika.
V.Medvedevas sakė, kad jį labai įkvėpė spalvinga mano muzika, o „Kleopatra“ – geriausias jo baletas.
- Jus itin traukia pramoginiai žanrai – miuziklas, operetė, kino muzika. Tai nebūdinga mūsų diplomuotiems kompozitoriams.
– Aš mokiausi ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jei būčiau sustojusi ties tuo, ką čia gavau, būčiau likusi niekas visą gyvenimą. Mokiausi ir Oksfordo „Audio School“. Ten gavau garso inžinerijos ir muzikos produkcijos sertifikatą, todėl išmanau kompiuterines garso dizaino, orkestruotės ir kitas programas. Tai man labai padėjo.
Anksčiau rašydavau muziką kaip visi – kuo įmantriau, kad niekas nesugrotų. Pavargau nuo to triukšmo – norisi grįžti prie žmogaus.
Supratau, kad reikia kurti kitaip, jei noriu ko nors pasiekti. Mano idealas – amerikietis Johnas Williamsas (bene garsiausias kino kompozitorius, pelnęs per 20 „Grammy“, 5 „Oskarus“ ir daugybę kitų prestižinių apdovanojimų – Red.)
- Netgi savo vardą pakeitėte – iš Nerijos tapote Neria.
– „Neria“ yra tarptautinė vardo forma. „J“ raidės neturi nei anglai, nei italai, o ispanų kalboje ji tariama kaip „ch“.
Kabinuosi į gyvenimą. Niekas man nepadėjo. Jei būčiau turėjusi pinigų, užnugarį, pavardę, gal būčiau anksčiau išlindusi. Turėjau tik skolų, nes jaučiau poreikį mokytis. Kad galėčiau daryti tai, ko tikrai noriu.
Užtat atsidūriau laiku ir vietoje. „Kleopatros“ muzika nepaliko nė vieno abejingo. Visada svajojau, kad mano teatras keltų žmonėms emocijas, kad jie norėtų sugrįžti į spektaklį daug kartų.
- Kur paprastai kuriate?
– Turiu įrašų studiją namuose, o joje – viską, ko man reikia. Ilgus metus taupiau, kad susipirkčiau brangią aparatūrą.
- Ką rašote šiuo metu?
– Tik ką grįžau iš Makedonijos, kol kas norisi ramybės, nes ten kaip reikiant pasinervinau ne tik dėl kūrybos.
Vos nuvykus į Skopję, iš mano apartamentų buvo pavogtas nešiojamas kompiuteris su „Kleopatros“ partitūromis ir mano kompiuterinėmis muzikos programomis. Vagys išlaužė duris, bet nieko daugiau nepagrobė. Atrodo, kažkas buvo suinteresuotas, kad premjera neįvyktų, nes ir choreografas lyg tyčia apsinuodijo – visą savaitę sirgo.
Teatro generalinis direktorius įtarė politines intrigas, mat baleto primadonos vyras – ministras. Tačiau premjera buvo nukelta ne dėl to – per vėlai atkeliavo dekoracijos ir kostiumai. V.Medvedevas net grasino viską mesti ir važiuoti namo.
Laimė, rezultatas nustelbė visus nesklandumus. Dabar man vėl norisi nerti į kitą spektaklį. Mėgstu bendrauti su artistais, patinka dėmesys.
