Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi įspūdingo spektaklio premjerai. Gruodžio 3-iąją žinomų menininkų komanda į sceną su dailininkės Birutės Žilytės iliustracijomis perkels Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“.
Kūrėjai žada išskirtinį reginį ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Mintimis apie premjerą pasidalijo jos režisierius ir inscenizacijos autorius J.Tertelis.
– Kaip kilo šio netradicinio spektaklio idėja?
– B.Žilytė iliustravo daug lietuvių liaudies pasakų, savaip ir „pakomentuodama“ jų išmintį. Nors dailininkei būdingas atvirumas, drąsa, mistinis ir kartais žiaurokas žaismingumas, ji kartu išlieka jautri ir asmeniška.
Tai įkvėpė eiti Birutės nuklotu keliu susipažįstant su J.Basanavičiaus pasakojimais.
Deja, B.Žilytės pasakų pasaulį geriausiai pažįsta mano ir vyresnioji karta, taigi norėjosi jį atskleisti augančiai jaunajai kartai.
Be to, diskusijos su pačia B.Žilyte privertė susimąstyti apie tai, jog šiandien pasakos neretai iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas sužaloti žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta padarė pasakas infantilias, perdėtai sutaurintas.
Nors anksčiau pasakos kurtos siekiant ne tiktai paauklėti, bet ir pagąsdinti, jų pagrindinis tikslas buvo atverti nematomą pasaulio pusę, kviesti žmogų ją patirti.
Ar šiandien reikia lietuviškų pasakų? Žinoma, tik nepamirškime perkelti savo fantazijos iš sustingusio Lietuvos kaimo į paslaptingus miškus, mįslingas pelkes ir pievų rūką, kur slapstosi keistos būtybės, kikena paukščiai ir žvėrys, papsi lietuviška trobelė.
– Kodėl šiuolaikiniam lietuviui mielesnis lyrizmas, infantilumas, kai archajinės pasakos kartais yra net žiaurios?
– Tai, ko gero, būdinga apskritai šių dienų žmogui, ypač posovietinėse šalyse – ne tik lietuviams. Gal dėl to „kalta“ nežinomybė, kurios aplinkui apstu: nežinai, kas savas, kas bus rytoj, po metų ir t.t.
Per XX a. mes Lietuvoje pripratome prie nenuspėjamos žmogaus valdžios ir jos baimės. Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos įkvėpėme ir tarsi ėmėme ieškoti, ko reikia bijoti dabar. Gal dėl to žmonės renkasi saugų, minkštą, aiškų turinį.
Tuo metu pasakų ir mitų herojai pasitiki savo nuojauta, nepaaiškinama gamtos dėsnių galia, o ne žmogaus valdžia.
Dažnai patys nežinodami, ko bijo, jie eina į pasaulio pakraštį ieškoti, kovoti ir laimėti.
– Apie ką yra „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“?
– Tai irgi pasaka-mįslė. Pelės ir žvirblio ginčas dėl mažo grūdo įtraukia Sakalą, šis įtraukia į istoriją Žmogystą, o pastaroji įklampina į nepavydėtiną situaciją savo jauniausią sūnų. Visa tai – Kaulinio Senio spąstai, kurie galiausiai atsigręžia prieš jį patį.
Šioje pasakoje tirdamas ribą tarp smalsumo ir godumo prieinu prie brandos temos, o kartu su kūrybine komanda viliojame jauną žiūrovą į mįslę.
Vaizdo projekcijos pagal B.Žilytės darbų fragmentus apgaubia jos savito pasaulio atmosfera, o vyksmas scenoje panardina į mistišką lietuvių liaudies nuotykį.
– Kodėl šiandien svarbi nauja teatro forma?
– Tai, apie ką kalbame, greičiau yra tik mums neįprasta forma. Ar tai svarbu? Žinoma. Bet forma ir turinys privalo vienas kitą papildyti.
Skaitmeninės technologijos veržiasi į teatrą – neabejoju, greitai čia turėsime ir virtualios realybės performansų. Tai atneš dar vieną „naujų formų“ bangą, o kur nuves – pamatysime.
Teatre naudoti vaizdo siužetus inscenizuojant lietuvišką pasaką gal nėra labai įprasta. Bet kitose medijose tai jau įsitvirtinęs įrankis. Susietas su kitais spektaklio komponentais jis atveria juodoje teatro dėžutėje dar vieną sieną, kuri gali suteikti žiūrovui naujų potyrių, išlaisvinti jo fantaziją.
– Ilgai dirbote audiovizualinės reklamos ir kino srityje. Kodėl vis dažniau sukate į teatrą?
– Žavėjausi teatru dar paauglystėje, o į kiną pasukau gana netikėtai. Tačiau brolio (aktorius Justas Tertelis. – Red.) ir draugų dėka mano ryšys su teatru nuolatos stiprėjo. Turbūt labiausiai į paieškas teatre įtraukė darbas su trupe „Notheatre“ kuriant spektaklį „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“. Jame dvi valandas scenoje gyvai kūriau vaizdo siužetą neturėdamas už ko pasislėpti.
Nuo tada kiekvienu darbu teatre tarsi tęsiu savotišką tyrimą.
Man smalsu, kur, kaip ir kada reikia iškirsti langą juodoje teatro dėžėje į kitą realybę. Su kiekvienu projektu atsakau sau į dalį klausimų, bet iškyla naujų.
Reginys ir vaikams, ir jų tėvams
Spektaklį „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ kuria gausi vizualiųjų menų atstovų komanda. Spektaklio dailininkė – pernai Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota P.Bocullaitė. Vieną svarbiausių scenografijos elementų – geležinį kalną – lipdo skulptorius D.Jankauskas-Duonis.
B.Žilytės piešiniams gyvybės įpučia vaizdo projekcijų kūrėjas M.Bardauskas ir šviesų dailininkas V.Vilutis.
Pasakiškus veikėjų kostiumus kuria S.Straukaitė, muzikinę atmosferą – kompozitorius G.Sodeika.
Spektaklyje vaidina P.Budrys, R.Saladžius, Ž.Jakštaitė, G.Rimeika, L.Malinauskas, T.Kvietinskaitė, P.Taujanskaitė, A.Pociūtė, K.Petruškevičiūtė, V.Žukauskaitė, U.Šiaučiūnaitė, I.Šepetkaitė, M.Ališauskas, J.Braškys, I.Gužauskas, L.Jurgelis, A.Rybakovas, O.Vygonovskis.
Kūrinys pirmiausia skiriamas paaugliams, bet kas pasakys, kada pasibaigia šis gyvenimo etapas?
