Elektroninių mišių autorius S.Helbigas atstovauja kompozitorių kartai, kuri nepripažįsta tradicinių barjerų tarp klasikinio komponavimo, eksperimentinio meno ir populiariosios muzikos. Kompozitorius visa tai darniai sujugia.
Lapkričio 19 dieną, 19 valandą, Valdovų rūmų Renesansinėje menėje netradicinių mišių premjerą Lietuvoje atliks Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, diriguojamas Gintauto Venislovo. Prie didžėjaus pulto koncerte išvysime patį S.Helbigą.
Tai išskirtinė proga įsijausti į klasikinės ir elektroninės muzikos dermę, kartu išgyventini gražiausias koncerto „I Eat the Sun and Drink the Rain“ akimirkas. Šią proga – interviu su kompozitoriumi S.Helvigu.
-Kokia filosofija grindžiamas „I Eat the Sun and Drink the Rain“?
-Pradėdamas kurti šias mišias pirmiausiai aš uždaviau sau klausimą: ką noriu jomis pasakyti? Galvojau apie humanizmą ir žmogaus vertybes, todėl sukūriau specialų tekstą šia tema. Aš nerimauju dėl mūsų pasaulio, mąstau – kaip menas gali paskatinti žmoniją atsigręžti į tikrąsias vertybes, bandau to siekti savo kūryba.
-Kaip pristatytumėte „I Eat the Sun and Drink the Rain“ žmogui, negirdėjusiam šio kūrinio?
-Tai ne tik konceptualus darbas, sukurtas įrašų studijai. Šis kūrinys koncertų salėje tarsi atgyja choro skambesiu ir mano gyvai kuriama elektronine muzika. Tai – šių laikų produktas, įkvėptas informacijos srauto ir interneto. Semiuosi įkvėpimo iš įvairių šaltinių – ne tik iš praeities klasikos meistrų. Naudoju postroką, elektroniką, transformuoju ją klasikiniams instrumentams.
-Kas nulėmė jūsų komponavimo stilių?
-Gimiau 1968 metais Vokietijos Demokratinėje respublikoje, netoli Lenkijos sienos. Kai kurie to meto pasaulio muzikos įvykiai dėl šalies uždarumo ir šeimos tradicijų bei požiūrio į muziką man buvo tiesiog neprieinami. Mane labai sužavėjo 1982-aisiais į rankas patekęs smuikininkės Anne Sophie Mutter kompaktinis diskas. Tai buvo pirmoji pažintis šios rūšies muzika. Man liko tik laukti, kol dar kas nors apie ją papasakos.
Vėliau radau informacijos muzikos žurnaluose, sužinojau apie tokius muzikinius reiškinius, kaip Milesas Davisas ar „Radiohead“. Šiandien ribos tarp klasikinės ir populiariosios muzikos išliko tik mūsų galvose, nes tokie užaugome. Aš įsivaizduoju naują klasikinę muziką ne kaip dar vieną L.van Beethoveno medžio šaką. Šiandien kuriama muzika turi visai kito medžio šaknis negu mums įprasta klasikinė muzika.
Analogija galėtų būti Brazilijos muzika. Bosanova laikoma jos klasika. Tačiau šis žanras turi sudėtingas šaknis. Jis radosi tada, kai ispanų užkariautojai atsivežė į Pietų Ameriką vergų iš Afrikos, žudė vietinius. Niekas nebeprisimena, kokia muzika Brazilijoje dominavo iki tol.
Tarp klasikinės bei populiariosios muzikos mes pratę įžvelgti ryškią takoskyrą. Tarkime, jei prieš koncertą išvystate gitarą, bosinę gitarą, mušamuosius, negalite iš anksto nuspėti, koks muzikos žanras skambės – džiazas, rokas ar ritmenbliuzas. Tačiau jei pamatote smuikus, altą ir violončelę, beveik neabejojate, kad kvartetas atliks D.Šostakovičiaus, J.Brahmso, B.Bartoko ar kitų akademinių klasikų muziką.
Noriu pakeisti šį reiškinį. Mano požiūriu, naujoji klasikinė muzika yra atskiras savarankiškas žanras. P.Boulezo eros kūrybos mokykla, kuriai priklausau, vis dar tęsiasi. Taip ir turi būti.
-Kodėl „I Eat the Sun and Drink the Rain“ patikėjote chorui?
-Dainavimas, mano įsitikinimu, yra žmogiškiausia vertybė muzikoje, o dainavimas chore, sujungiantis asmenybes į kolektyvą, yra ir labai žmogiška patirtis. Man ji svarbi kaip aliuzija į bendruomeninę veiklą, kuria siekiama išganymo, įveikti mirtį arba patirti amžinybę.
Mano kompozicijų tekstai – apie bandymą pasiekti išganymą, atsikratyti kaltės, palikti praeitį. Įpyniau į savo kūrybą liturginius tekstus, tokius kaip „Kyrie eleison“, „Agnus Dei“, o žodžiai iš Leopardi „L'Infinito“ ragina rasti amžinybę savyje, susilieti su gamta. Visas kūrinys paremtas prasmingu tekstu. Taip bandoma atskleisti, kas šiame pasaulyje vyksta negerai.
-Kas įtakojo jūsų kūrybos kelią?
-Iš tai, ko klausydavau gyvendamas Rytų Vokietijoje. Klausiausi R.Wagnerio ir R.Strausso, bet kartu buvau elektroninės muzikos mėgėjas. Aš Užaugau nematydamas nei gyvai vaidinančio teatro, nei gyvai griežiančio orkestro. Namuose muzika buvo tabu, ir mama iki šiol nemėgsta, kai per pusryčius paleidžiu muziką.
Kadaise pats įsigijau radiją ir klausydavausi muzikos transliacijų. Tačiau Rytų Vokietijoje anuomet buvo prieinami tik du radijo kanalai – klasikinės muzikos ir Amerikos radijo stoties Berlyne, transliavusios ritmenbliuzą.
Niekada neturėjau draugų, susijusių su muzikos pasauliu, nebuvau matęs orkestro, kurio skambesį dievinau, – tai įvyko tik po daugelio metų. Taigi mano kūriniai buvo sukurti neturint supratimo apie muzikos konvencijas ir ribas – net nežinojau, kad tokios egzistuoja.
Parengta pagal www.planethugill.com
