Visų pirma, mes, lietuviai, nesame pernelyg išprusę senosios muzikos žinovai ir netgi nesame dideli jos mėgėjai. Norint suprasti ir pamėgti senąją muziką, reikia ne tik susipažinti su jos pagrindiniais principais, bet ir daug jos klausytis.
Įprotis yra šventas dalykas. Bet kokia klasikinė muzika reikalauja įdirbio – kuo daugiau jos klausai, tuo ji tampa gražesnė, įdomesnė ir priimtinesnė. Todėl šis projektas yra idealus būdas pamažu ir neskausmingai pratinti publiką prie senosios muzikos.
Pirmajame projekto koncerte skambėjo daugeliui gerai žinomos populiarių dainų melodijos, tačiau Vitalijus Neugasimovas, panaudojęs polifoniją, stilingus pagražinimus ir kitus klasikinei muzikai būdingus elementus, sukūrė jų aranžuotes, puikiai išryškinančias užkoduotą klasikinį pradą. Šiomis aranžuotėmis jis įrodė, jog lengvoji muzika yra kilusi iš akademinės muzikos ir joje taip pat juntama gili tradicija, siejanti su praeitimi.
Koncerte, žinoma, nebuvo jokių perukų, nors būtent šis žodis projekto pavadinime galėjo suklaidinti ir sukelti neigiamą reakciją. Tai tik vaizdinga aranžuotojo, kompozitoriaus bei koncerto vedėjo V.Neugasimovo sukurta alegorija, apeliuojanti į laikus, kai aukštuomenė dabinosi perukais klausydamasi to meto muzikos.
Pasirodo, ir šiuolaikinė populiarioji muzika gali būti su „perukais“. Ji gali labai supanašėti su senąja klasikine muzika ir skambėti ne ką blogiau!
Projektas suvienijo iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Toje pačioje scenoje vienu metu skambėjo „popsas“ ir senovinė klasikinė muzika bei susitiko du jauni, labai talentingi, skirtingų muzikinių stilių dainininkai, nuostabiai derantys tarpusavyje. Tai koloratūrinis sopranas Ilona Pliavgo, neseniai baigusi klasikinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir Dainotas Varnas, įgavęs dainavimo įgūdžių berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“, toliau intensyviai kopiantis į populiariosios muzikos viršūnes TV projektuose ir konkursuose.
Abiejų solistų lankstūs, išskirtinio grožio balsai duete skambėjo taip, tarsi nebūtų iš skirtingų muzikos pasaulių. Ilona beveik neregimai persikūnijo į popmuzikos karalienę, primindama žymiąją solistę Sarah Brightman, o Dainotas meistriškai prisiderino prie jos, tad dueto atliekami kūriniai – suomių roko grupės „The Rasmus“ „April in October“, britų žvaigždės Stingo „Shape of my Heart“ bei amerikiečių dueto Lindos Ronstadt bei Aaron Neville „Don‘t know much“ puikiai derėjo bei skambėjo nepaprastai jaukiai ir subtiliai.
Koncertą pradėjo V.Neugasimovo „Ballad for Robin“, gotikine arfa skambinama senosios muzikos atlikėjos Ievos Baublytės, kuri Rodionovo ir Tichomirovo „Barokko“, Erico Claptono „Tears in Heaven“ aranžuotes paįvairino išilginės fleitos melodijomis.
Nenuilstančio styginių kvarteto „Chordos“ meno vadovas Robertas Bliškevičius ir stygininkės Ieva Sipaitytė, Laura Uznytė bei Vita Šiugždinienė griežė beveik visus vakare skambėjusius kūrinius, įsiklausydami į kiekvieną niuansą, girdėdami visus solistų atokvėpius ir klavesino treles.
Kvartetui ši muzika tikriausiai buvo gana įprasta, nes muzikantų repertuare skamba kūriniai nuo senosios muzikos pavyzdžių tokių, kaip J.S.Bacho kantatos, iki šiuolaikinės muzikos kompozitoriaus S.Reicho kūrinių. Solo kvartetas griežė Billy Joelo „Lullaby“, „The Beatles“ „Let it be“, Eltono Johno „Sorry seems to be the Hardest Word“ aranžuotes ir dvi neįtikėtinas Vitalijaus Neugasimovo kompozicijas – galantišku stiliumi aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Plaukė žąselė“ bei barokinę fugą populiariausios lietuvių liaudies dainos „Du gaideliai“ tema.
Pastaroji ypač aiškiai pristatė publikai pagrindinius fugos komponavimo principus – net ir šešiametis vaikas išgirdo veidrodinę temos imitaciją, pagrindinei dainelės temai suskambus atvirkščiai.
Beje, vaikų koncerte buvo ne tiek ir mažai. Labai sveikintinas požiūrius įleisti į koncertą visus klausytojus, neišskiriant jokių amžiaus grupių. Būtent vaikai yra mūsų ateitis – jeigu nuo mažų dienų juos pratinsime prie įvairios muzikos, padėsime pamatus giliam, rimtam muzikos suvokimui.
Muzikos instrumentų meistro Dainiaus Sverdiolo klavesinas buvo tikra scenos puošmena. Būtent šio instrumento skambesys labiausiai priminė senovinę muziką, tuo pačiu suteikdamas konkretumo skambesiui ir netgi atlikdamas perkusijos funkciją. Galėjome įsitikinti, kad netgi džiazas, atliekamas klavesinu, skamba ypatingai. Barto Howardo džiazo standartas „Fly me to the moon“, atliekamas klavesinininko Vytauto Dovydauskio, tapo koncerto „vinimi“.
Skaidrus ksip krištolas Ilonos balsas nuskaidrino „The Bangles“ dainą „Eternal Flame“, Natalie Cole „Miss you like crazy“. Tik angliškai dainuoti leidžiama, bet kitaip aranžuoti neuždrausta Erico Claptono „Tears in Heaven“ skambėjo pritariant klavesinui ir fleitai, o spindinčias koloratūrines viršūnes I.Pliavgo atskleidė ABBA dainoje „Gimme! Gimme! Gimme!“
D.Varno atliekamos dainos – B.Joelo „And so it Goes“, George'o Bensono „Nothing‘s Gonna Change my Love for you“, „Chicago“ „Hard to say I‘m sorry“ atskleidė jaunojo dainininko talentą ir meistriškumą, o senos dainos suskambėjo naujai kitoje erdvėje, kitame laike ir kitoje muzikinėje dimensijoje.
Subtilus, taiklus šio projekto meno vadovo ir idėjos autoriaus, vyrų vokalinio ansamblio „Quorum“ meno vadovo V.Neugasimovo humoras pristatant kūrinius ir bendraujant su publika suvienijo visą koncerto programą ir rado atgarsį klausytojų širdyse.
Šįkart visos dainos buvo itin lyriškos ir romantiškos, bet po 10-ies metų Vitalijus pažadėjo pristatyti techno muziką, žinoma, senoviniu stiliumi. Kas pasakys, kad tai neįmanoma?
