Vilniaus kongresų rūmuose, „Gaidos“ festivalio programoje lapkričio 6 d. pasirodęs kolektyvas atlikimo atžvilgiu žaidė pačioje aukščiausioje lygoje. Į Lietuvos sostinę jie atvežė ypač margą programą, kas leidžia manyti, jog šis nevengia atiduoti savo duoklės „duonos ir žaidimų“ ištroškusiai miniai.
Koncerto programa buvo suskaidyta į dvi dalis, labai panašias ir kartu visiškai skirtingas. Pirmąją galima pavadinti „lengvesniąja“ – čia tarp šiuolaikinės akademinės muzikos opusų įsiterpė ir tokių kūrinių kaip islandų Sigur Ros „Flugufrelsarinn“ („The Fly Freer“), kiek mistiškos ir mažai žinomos bliuzo atlikėjos Geeshie Wiley „Last Kind Words“ ar grupės „The Who“ kūrybinio varikliuko Pete’o Townshendo legendinės dainos „Baba O’Riley“ aranžuotės. Šie kūriniai publikos sutikti buvo bene šilčiausiai, nors koncertui suteikė nebūtino „popsinio“ atspalvio.
Kokio kalibro kolektyvas lankosi Vilniuje savo ausimis galima buvo įsitikinti jau po pirmosios kvarteto atliktos kompozicijos – Gartho Knoxo „Dimensions“ iš styginių kvarteto „Satellites“. Tai buvo vienas iš dviejų vakaro kūrinių, sukurtų įgyvendinant programą „Penkiasdešimt ateičiai: Kronos mokymosi repertuaras“. Ja kolektyvas inicijuoja naujų šiuolaikinės muzikos kūrinių atsiradimą, o galimybė nemokamai atsisiųsti jų partitūras internete skatina naujos, aktualios muzikos sklaidą visame pasaulyje.
„Dimensions“ – tai ekspresyvus, erdvės apmąstymų įkvėptas kūrinys, kurio raišką nulemia ne tik garsynas, bet ir stryko judėjimo trajektorijos. Visai nenuostabu, kad šis darbas parašytas meistriškai – G. Knoxas ne tik pats yra grojęs žymiajame „Arditti“ kvartete altu, bet ir užaugo šeimoje, kurioje visi grojo styginiais instrumentais. Idėją muzikoje puikiai įprasminęs charizmatiškas kūrinys „Kronos“ kvarteto buvo atliktas su nepaprasta energija ir lengvumu – rodėsi, kad visi atlikėjai kvėpuoja vienu ritmu, yra susijungę į išskirtinai talentingai grojantį vienį.
Islandų grupė „Sigur Ros“, kurios repertuaras „Kronos“ kvarteto programose pasirodo ne pirmą kartą, – unikalus reiškinys. Koncerte atliktas jų kūrinys „Flugufrelsarinn“ apie bevardį pasakotoją, kuris bando nuo lašišos išgelbėti bejėges museles, atrodė kiek mistiškas. Tarp programos kompozicijų, „pasiskolintų“ iš pramoginės muzikos scenos, ši buvo įdomiausia ir išraiškingiausia.
Kontekstui mažiau tiko atlikėjos G.Wiley dainos „Last Kind Words“ aranžuotė – neabejoju, kad jos originalas skambėtų puikiai, tačiau aranžuotė styginių kvartetui atrodė labai jau paprasta ir pilka. Taip pat klausėmės ir P. Townshendo melodijos „Baba O’Riley“, kuri, nors ir įkvėpta minimalizmo tėvu vadinamo Terry Riley’o, „nesuveikė“. Atliekant šį kūrinį labai jautėsi, kad jis įgarsintas, o tai skambesiui suteikė sintetikos, kurios girdėti klausantis styginių kvarteto nesinori.
Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo ir paties Terry Riley’o muzika: klausėmės jo ciklo „Sun Rings“ pjesės Nr. 10 „One Earth, One People, One Love“. Monumentalus ciklas buvo užsakytas NASA. Nuolatos elektroniniame garsovaizdyje besikartojanti frazė „One Earth, One People, One Love“ (tariama amerikiečių rašytojos, Pulitzerio premijos laureatės Alice Walker) kartu su repetityviniu muzikinės medžiagos plėtojimu priminė savotišką meditaciją. Daugiausia dėmesio garsovaizdyje skirta violončelei, tad savo talentingu grojimu žavėjo atlikėja Sunny Yang.
Pagriežti Philipo Glasso, kurio išskirtinis koncertas Lietuvoje įvyks lapkričio 10 d., kūrybą yra didelis iššūkis. Jo partitūros reikalauja ypatingos technikos ir susikaupimo, leidžiančio atlikti begalinius repetityvinių frazių judėjimus. Todėl pirmąją dalį užbaigęs šio minimalizmo genijaus Styginių kvartetas Nr. 7 rodėsi sulaukęs per mažai publikos ovacijų.
Klausantis žavėjo ne tik atlikėjų profesionalumas, – kartais susidarydavo įspūdis, jog kvarteto atlikėjai groja net kiek atsainiai, tarsi visai be pastangų, – bet ir pačios muzikos daugiaplaniškumas. Kai kuriose kūrinio vietose tarsi suskambėdavo Vienos klasikų harmoniniai judėjimai ar romantinės melodijos, tačiau tik trumpam.
Aiški besikartojanti harmonija, nuoseklus ritmas, išskirtinė muzikinės medžiagos plėtojimo dinamika – visa tai apibrėžė šio puikaus kūrinio medžiagą, o nepaprastas natūralumas, švelnus ir lengvas prisilietimas bei gebėjimas visada būti keletu žingsnių priekyje, puikiai suvokiant šio kūrinio stiliaus esmę, žavėjo „Kronos“ kvarteto atlikime.
Antroji koncerto dalis akivaizdžiai buvo kiek rimtesnė. Joje skambėjo keturi visiškai skirtingi, bet nepaprastai įdomūs kūriniai – tai Michaelo Gordono, Tanyos Tagaq, Laurie Anderson ir Steve’o Reicho kompozicijos.
M. Gordonas šiais metais viešėjo „Gaidos“ festivalyje, čia skambėjo ir jo kūrinio „The Unchanging Sea“ premjera Europoje, sulaukusi puikių įvertinimų. Pokalbio su kompozitoriumi metu kaip tik buvo užsiminta apie jo kūrinį „Clouded Yellow“, kurį koncerte griežė „Kronos“ kvartetas. Tai buvo neabejotinai genialu! Iš anksčiau girdėtų M. Gordono kūrinių šis pasirodė vienas gražiausių, organiškiausių, nepaprastai spalvingas. Jo atlikimas žavėjo instrumentų susikalbėjimu ir išpuoselėtais niuansais.
Savo garsynu labai įdomus buvo antrasis kūrinys, parašytas programai „Penkiasdešimt ateičiai: Kronos mokymosi repertuaras“ – gerklinio dainavimo meistrės Tanyos Tagaq „Sivunittinni“. Tai aštrus, intensyvus, į ateitį, žmogaus ir gamtos sąjungą žvelgiantis kūrinys. Jo klausantis, net nežinant, kas autorius, buvo galima „girdėti“ unikalaus gerklinio dainavimo reminiscencijas. Visgi publikai jis veikiausiai pasirodė vienas mažiausiai patrauklių ir suprantamų.
Dažnai efektingam įspūdžiui visai nereikia daug garso, greito tempo, patoso ar ilgos trukmės – toks jausmas apėmė klausantis unikaliosios amerikiečių dainų autorės ir atlikėjos Laurie Anderson kūrinio „Flow“ aranžuotės. Piano ir pianissimo dinaminėje amplitudėje nesuvokiamai subtiliai grieždami kvarteto atlikėjai sukūrė ypatingą magiją. Tai buvo lyg labai trumpas prisilietimas prie žmogiškosios gelmės, nepaprastai subtilus ir elegantiškas muzikinis potyris, vienas žaviausių šiame koncerte.
Vakarą užbaigė monumentalus Steve’o Reicho (dar vieno kompozitoriaus, kurio jubiliejus šiemet minimas „Gaidoje“) „Triple Quartet“. Tiems, kurie žino kitą jo genialų kūrinį, laimėjusį „Grammy“ apdovanojimą „Different Trains“, turėjo kilti nemažai asociacijų. Sumanytą trims kvartetams „Triple Quartet“ galima atlikti ir vienam kolektyvui, naudojant kitų dviejų garso įrašą.
Moduliacijų ciklai, kontrapunktas – šie tradiciniai muzikinio plėtojimo konstruktai egzistavo amerikiečių minimalisto kūrinyje, tačiau buvo perinterpretuoti ir paslėpti. Tai buvo intensyvios emocijos, unikalaus susigrojimo ne tik tarpusavyje, bet ir su įraše „griežiančiais“ kvartetais reikalaujantis kūrinys, kuris koncertą užbaigė aukščiausia nata.
„Kronos“ kvarteto koncertas buvo vienas laukiamiausių šiais metais. Šio kolektyvo atlikėjai menkai tepriminė rimtus akademikus – veikiau jau roko žvaigždes. Koncertas, jau ir taip buvęs labai margas, dar margesnis ėmė rodytis klausantis trijų bisų, kurie buvo visiškai atitolę nuo šiuolaikinės akademinės muzikos horizontų. Tačiau jų atlikimas parodė tai, kuo jau ir buvo galima įsitikinti ir anksčiau – „Kronos“ kvartetui nesvetima pati įvairiausia muzika, tad jie, formuodami programas, atsisako bet kokių ribų ar išankstinių nusistatymų.
