Be to, kad geriausių šalies teatrų ir naujausių premjerų festivalis, kaip pastebi organizatoriai, kasmet sulaukia vis mažesnio žiniasklaidos dėmesio , publikavimui jau parengtuose reportažuose kai kurios nominacijos tiesiog „iškerpamos“.
Šiemet informacijos užribyje atsidūrė geriausio vaikų spektaklio nominaciją laimėjęs teatras vaikams „Teatriukas“. Visuomeninio transliuotojo parengtame vakaro žinių reportaže, pristatant festivalio favoritus, be visų išvardintų nominacijų, nepaminėti liko tik keli – tarp jų teatro vaikams nugalėtojai.
Ilgus metus vaikų edukacijai atidavusi „Teatriuko“ vadovė, aktorė Dalia Mikoliūnaitė nesupranta, kodėl būtent vaikai jau daugelį metų lieka tie, „kuriuos iškerpa pirmiausia“.
„Visus aštuoniolika metų ramiai dirbome savo darbą, nesiveržėme į aukštumas. Nesame „žvaigždės“ ir beveik nebūname televizijoje, bet kai šiemet už savo naujausią spektaklį „Žalia Gyva“ Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje gavome pirmą ir labai brangų mums apdovanojimą, kaip geriausias spektaklis vaikams, manau, tikrai nusipelnėme bent būti paminėti nacionalinio transliuotojo žiniose. Tačiau trumpame, festivalį pristatančiame reportaže, vardijant visus laureatus, vaikų teatras liko net nepaminėtas. Žiūrovas taip ir liko neinformuotas, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalis turėjo vaikų programą bei nominaciją. Ši situacija labai skaudina“ „, – mintimis dalinosi aktorė.
Apie vaikų teatro situaciją šalyje, rodančią ir mažiausiųjų padėtį visuomenėje, kalbamės su geriausio spektaklio vaikams 7-ajame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio laureato „Teatriukas“ direktore D. Mikoliūnaite.
-Socialiniuose tinkluose „Teatriuko“ paskyroje išreiškėte nusivylimą dėl to, kad visuomeninio transliuotojo vakaro žinių reportaže, pristatant Kultūros ministerijos inicijuojamo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio nugalėtojus, vaikų nominacija, kaip ir scenografai, vieninteliai liko nepaminėti. Dėl to užvirė aktyvi diskusija tarp jūsų kolegų, dirbančių su vaikais, kurie pritarė jūsų nusivylimui.
Kaip manote, kodėl taip skaudžiai reaguojama, kad informavimo priemonėse vaikų teatrui nelieka vietos?
-Teatras vaikams yra atsidūręs užribyje. Jis liko įdomus tik patiems kūrėjams ir, žinoma, vaikams. Šioje situacijoje mane užgavo tai, kad vaikai, jaunimas, švietimas nuolat deklaruojami kaip prioritetinės sritys, bet visuomenės informavimo priemonėse vaikai nuolat lieka tais, kuriuos iškerpa pirmiausia.
Mes vykdome Kultūros ministerijos strategiją ir kuriame kokybiškas menines, edukacines programas. Mūsų prioritetas – regionai. Kas dar, jei ne maži teatriukai gali išvykti į kaimus ir vykdyti edukaciją? Atliekame lygiai tokį darbą, kurį valstybiniai teatrai daro, tik visai kitais mastais – nuo finansavimo gavimo, spektaklio sukūrimo, įgyvendinimo, gastrolių regionuose iki sklaidos užsienyje. Per metus vaikams parodome apie 120-150 spektaklių, todėl, kai pirmą kartą per 18 metų gauname oficialų apdovanojimą, manau, nusipelnome bent kartą būti paminėti.
Tai ne tik dėl vieno teatro įvertinimo. Mes jį gavome, tapome pripažinti, už tai labai esame dėkingi festivalio organizatoriams. Bet kodėl kai kurios sritys dešimtmečiais nuolat nustumiamos į pakraščius? Juk su vaikais dirba daug žmonių – keliauja į užsienį, atstovauja Lietuvai. „Dansema“, „Stalo teatras“, „Teatriukas“, „Labaiteatras“, „Paršiuko Ikaro teatras“, ir kiti – mes nuolat vaidiname užsienio šalyse ir parsivežame gerus įvertinimus.
-Kaip apskritai vertinate kultūros politikos padėtį ir požiūrį į vaiką, paauglį valstybės, visuomenės mastu? Koks dėmesys skiriamas vaikų, paauglių kultūriniam ugdymui? Dirbate 18 metų – ar pastebite kaitą?
-Kalbant apie finansavimą, mano nuomone, situacija iš Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos pusės tikrai gerėja. Jie rodo vis daugiau dėmesio. Aiškėja, paprastėja paraiškų finansavimui gauti sistema. Šiuo atžvilgiu vaikus jie tikrai laiko prioritetu ir mes tai jaučiame.
Yra kita, tik nesuprantu kieno problema – visuomenės ar žiniasklaidos? Visuomenės informavimo priemonės teatru vaikams absoliučiai nesidomi. Visus 18 metų ramiai dirbome savo darbą, nesiveržėme į aukštumas. Nesame „žvaigždės“ ir beveik nebūname televizijoje, bet kai šiemet už savo naujausią spektaklį „Žalia Gyva“ Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje gavome pirmą ir labai brangų apdovanojimą, kaip geriausias spektaklis vaikams, manau, tikrai nusipelnėme bent būti paminėti nacionalinio transliuotojo žiniose.
Tačiau trumpame, festivalį pristatančiame reportaže, vardijant visus laureatus, vaikų teatras liko net nepaminėtas. Žiūrovas taip ir liko neinformuotas, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalis turėjo vaikų programą bei nominaciją. Ši situacija labai skaudina.
-Ką Jums kaip nedideliam, bet aktyviai regionuose ir tarptautiniuose festivaliuose, užsienio lietuvių bendruomenėse dirbančiam kolektyvui, kuris įprastai nesulaukia jokio dėmesio, reiškia, šis profesionalių teatrų festivalio įvertinimas?
-Mes, profesionalūs aktoriai, šiame festivalyje dalyvavome primą kartą. Ilgą laiką orientavomės į edukacines – menines programas. Sukūrus spektaklį „Žalia gyva“ (rež. A.Sunklodaitė, scenografė G.Brazytė), kurį labai gerai įvertino vaikai ir mokytojai mokyklose, pasiryžome sudalyvauti konkurse. Mus priėmė greta didelių, valstybinių teatrų ir tai, kad buvome taip gerai įvertinti – mums yra didelė garbė ir džiaugsmas.
Kartu šis apdovanojimas – bene vienintelis šansas per metus būti viešai pristatytiems savo šalyje. Su savo darbais per 18 metų tik keletą kartų buvome eteryje, praktiškai neturime šansų ten patekti. O laimėjus šį prizą, tikėjomės vieno sakinio – ir jo nebuvo. Tai skaudi situacija, turint omenyje, kiek aktyviai ir kiek metų dirbame jaunosios kartos ugdymo labui.
Esame tarptautinės Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS, Europos teatrų mažiesiems (0-6 metų vaikams) tinklo „Small size“, Anna Lindh fondo nariai. Lietuvai atstovaujame užsienio festivaliuose, kongresuose, lietuvių bendruomenėse. Esame subrendę ir žinome, ką darome – kuriame kokybišką, atsakingą teatrą jauniausiai visuomenės daliai. Nepamirštame kultūros, meno edukacijos vaikams regionuose.
-Kodėl taip skiriasi požiūris į vaikų ir suaugusiųjų teatrą? Atrodytų, kad vaikų teatras suprantamas, kaip paprasčiausiomis ir pigiausiomis priemonėmis įgyvendinamas mėgėjiškas užsiėmimas. Ar jaučiate takoskyrą tarp suaugusiųjų teatro, kurių spektaklių resursai, matyt, nepalyginami? Ar neatspindi tai pačios visuomenės požiūrio ir supratimo į savo vaikus?
-Nors deklaruojama, kad vaikams turi būti viskas, kas kokybiškiausia, geriausia, nes tai mūsų ateitis, norime kad jie užaugtų asmenybės, neemigruotų ir sugebėtų susikurti darbo vietą, bet situaciją turime kiek kitokią. Ar miestuose kas nors žino, kad dauguma tėvų kaimuose neišgali išleisti vaikų į stovyklą už 20 eurų per savaitę?
Nėra lengva važinėti po regionus, vaidinti nešildomose patalpose, matant vos 30 vaikų, likusių kaimeliuose. Jiems reikia ne tik spektaklio, bet užsiėmimų, veiklos. Vaikai turi užaugti pasitikintys savimi, būti išsilavinę, kūrybingi, o dažnas kaime neturi prieigos prie gero spektaklio, kokybiškos kūrybinės veiklos po pamokų, tad lieka prie televizoriaus ekrano...
-Kaip manote, kokia yra tokios atskirties problema, kuri iš tikrųjų neleidžia vaiko matyti lygiaverčio visuomenės dalyvio? Ir apskirtai, ar aktyviu priešrinkiminiu laikotarpiu, diskutuojant apie ateities valstybės viziją, jūsų nuomone, vaikų, paauglių ugdymui buvo skirtas pakankamas dėmesys? O gal tai su sėkminga šalies vizija nesusijusi tema?
-Pakalbėjus su kiekvienu asmeniškai, visi pasakys, kad svarbiausi – vaikai. Bet „dideliuose debatuose“ daugelis susikoncentravę į savo ambicijas, ekonomiką, politiką, ir pamiršta, kad rytdiena auga šalia. Ir tie augantys vaikai turi gauti kuo daugiau dėmesio ir rūpesčio, kad užaugtų laimingi. Jeigu vaikystėje negaus kokybiškos, teigiamos, pozityvios kultūros, greičiausiai jie ir nebus laimingi. Nelaimingas žmogus, negali sukurti laimingos valstybės.
Dalyvaudami tarptautiniuose festivaliuose, matome, kaip vaikų teatrai svetur yra pažengę. Ne techninėmis priemonėmis, bet supratimo, mentaliteto. Mes atsiliekame, nes mūsų visuomenėje vaikai dar yra žemiau už suaugusius. Vaikas užsienyje yra lygiavertis žiūrovas. Aktorius vaidinantis vaikams – lygiai toks pat aktorius kaip ir suaugusiųjų. Mūsų vaikai šeimose dar patiria smurtą.
Skandinavijos šalyse auga jau kelinta karta, nepatyrusi smurto šeimoje. Mūsų vaikai, gal dar tik bus pirmieji, užaugę be smurto. Tai yra milžiniškas skirtumas, dėl kurio matome, kas vyksta gatvėse, mokyklose, politikoje ir kitose srityse.
-Koks vaikų teatro ir kokybiškos edukacijos poreikis yra visuomenėje?
-Labai didelis. Savaitgaliais visame Vilniuje beveik nėra galimybių patekti į spektaklius – perpildyta. Jaunieji tėvai tikrai domisi kultūriniais renginiais vaikams. Vilniaus centre gyvenantys tėvai su vaikais aplanko visus geriausius renginius. Tačiau Lietuva nėra vien Vilnius.
Kas nuvažiuoja pas kitus? Didieji teatrai neturi galimybių užsiimti edukacija regionuose. Tai darome mes, mažieji teatrai. Važiuodami į regionus, bibliotekose, ligoninėse, nešildomose kaimelių patalpose mes, gavę finansavimą iš Kultūros tarybos, Kultūros ministerijos, savivaldybių, rodome nemokamus ar simboliškai apmokamus kokybiškus spektaklius.
-Kokiais metodais bei kūrybos principais remiatės savo darbuose, į ką kreipiate dėmesį vaikų edukacijoje?
-Mūsų spektakliai remiasi bendravimu su publika, jie interaktyvūs. Dramos žanrą papildome muzika. Manome, kad šiuolaikiniam vaikui vien sėdėti ir žiūrėti į kažką nebeužtenka. Jiems reikia dalyvauti.
Teatras , kaip ir kiti menai, bet kurio amžiaus žmogui labai reikalingas, o tokie spektakliai kaip mūsų „Žalia gyva“ dar ir ugdo patriotiškumą, domėjimąsi Lietuvos istorija. Aktoriai muzikaliai, žaidybine forma pristato šalies istoriją nuo Gedimino laiškų iki šių dienų.
-Užsiminėte apie Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje vaikų kategorijoje laimėjusio spektaklio „Žalia gyva“ siužetą – gal pristatytumėte, koks tai spektaklis ir kuo jis patraukė komisijos narius?
-Remdamiesi įvairia istorine literatūra parengėme originalų siužetą, kuriuo vaikams pasakojame apie Vilnių kaip daugiakultūrį miestą. Rodome, kaip visais amžiais Vilniaus miestą kūrė daugelio tautybių žmonės – lietuviai, lenkai, žydai ir kiti. Nors ir esame skirtingi, bet daug metų gyvename kartu, todėl nėra dėl ko pyktis.
Yra ir skaudžių istorijų apie Sibirą, žydų likimą, minimi karai, o į sceną žengia net ir A.Hitleris, bei J.Stalinas, tačiau viskas vaikams pateikiama žaismingai, suprantamai ir lengvai.
Kai kūrėme spektaklį, daug kalbėjome apie praeitį, bet šiandien jis artimas ir savo pabėgėlių tema. Mūsų spektaklis prasideda Gedimino sapnu, o pabaigoje aktoriai padaro asmenukę su visais vaikais. Esame tie, kurie padeda augti ateities herojams.
