Spalio 29 ir 30 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Apreiškimas Marijai“ premjera. Prancūzų dramaturgo, diplomato, už kūrybą šešis kartus nominuoto Nobelio premijai Paulio Claudelio dramą režisuoja Jonas Vaitkus, scenovaizdį kuria Vytautas Narbutas, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius – A.Martinaitis.
„Apreiškimas Marijai“ – drama, stipriai paveikta krikščioniško įkvėpimo filosofijos, kuriai išreikšti kūrėjai pasitelkė savo unikalią išmintį. Kompozitorius Algirdas Martinaitis dalyvauti spektaklyje pakvietė jauną dainininką kontratenorą Vaidą Bartušą, kuris labai tinko jo sumanymui.
„Galvojant apie spektaklį, natūraliai kilo mintis apie tokį atlikėją. Viskas prasidėjo pamažu, viską kūrėme nedidelėmis muzikinėmis frazėmis. Po truputį jis įsijungė, o finale tapo itin reikalingu ir svarbiu atlikėju,“ – apie šį susitikimą pasakojo kompozitorius.
Apie būsimą premjerą kalbamės su dainininku Vaidu Bartušu.
- Turite didžiulę Dievo dovaną – unikalų balsą, kuris lyg angelo balsas skamba naujojoje premjeroje „Apreiškimas Marijai“. Lietuvoje sopraninai, kontratenorai – reti. Kuriam balsui Jūs save priskiriate?
– Man sunku save tiksliai įvardinti, nes viskas yra tik procese. Aš save vadinu kontratenoru. Nenoriu savęs statyti nei į altino, nei į sopranino poziciją. Taip, manau, teisingiausia.
- Kuo skiriasi šie balsai? Kiek balsui svarbi technika?
– Skiriasi tembru, diapazonu ir spalva. Kontratenoras – platesnė sąvoka, leidžianti skirstyti į sopraniną ir altiną. Balsui modeliuoti visada reikalinga technika, nesvarbu, ar esi bosas, ar mecosopranas, ar sopranas. Antraip ilgai neišdainuotum. Kontratenoras – viena iš balso technikų.
- Į šį spektaklį Jus atvedė Algirdas Martinaitis. Kaip Jūs jaučiatės dramos spektaklyje? Ką Jums reiškia Paulio Claudelio medžiaga?
– Man ši medžiaga ir reiškia apreiškimą, tikrą apreiškimą. Nacionalinis dramos teatras – tai pirmoji meninė įstaiga, kurioje aš matau tiek daug darbščių žmonių. Jie – atviromis širdimis, neskaičiuojantys laiko. Negaliu nustoti žavėtis institucija ir visa spektaklio komanda, kuriai aš priklausau.
Pavyzdžiui, negaliu nustoti žavėtis režisieriaus asistente Regina Garuolyte, kuri suspėja visur. Vis galvoju, kad jei taip ir aš suspėčiau, tai turbūt ryte „La Scaloje“ dainuočiau, vakare – Metropolitene, o vidurdieny gal dar suspėčiau grįžti ir į Vilniuje vykstančią repeticiją.
Kūrinio pavadinimas puikiai transliuoja tai, kas dabar vyksta mano gyvenime, nes tai – didžiulis įvykis, o medžiaga labai įdomi. Vyksta unikalūs apmąstymai.
Mane režisierius „įdarbino“ kaip kunigą: aš klausau veikėjų dialogus, o klausydamas nematau nei blogų, nei gerų. Aš regiu tik kenčiančius ir laimingus. Ir vieni, ir kiti išminties turi tolygiai. Šiame spektaklyje kiekvienas duetas, kiekvienas solo yra turtingi, verčiantys be išlygų žavėtis. Juk apreiškimas visada yra žavingas!
- Ar Jūs pats jaučiate, kokią misiją atliekate šiame spektaklyje?
– Savo bičiuliams sakau: „Turiu Dievo dovaną, bet ji ne man skirta“. Tai yra skirta kitiems žmonėms. Aš pats savęs nesureikšminu, nemanau, kad esu toks išskirtinis, bet matau, kad žmonėms tai patinka.
Dar visai neseniai daug galvojau apie savo paskirtį gyvenime ir supratau, kad turiu balsą, galiu dainuoti, bet ar dainuoti yra mano paskirtis? Juk dainuoti, būti dainininku – nėra paskirtis. Tobuliausia būtų, jeigu aš pasiekčiau tokį lygį, kad dainuojant aplink save galėčiau gerinti socialinį gerbūvį. Man svarbu aplink save suburti žmones, padėti jiems.
- Gal dėl to jūs taip gerai jaučiatės šiame spektaklyje – absoliučiai neturite scenos baimės, visada organiškas. Toks jausmas, kad Jūs sukurtas teatrui.
– Bet už tai reikia dėkoti režisieriui. Aš labai tikiu Jonu Vaitkumi. Jis – didelis autoritetas.
- Esate atlikęs ne vieno kompozitoriaus kūrinius. Ką Jums reiškia Algirdo Martinaičio muzika?
– Į Vilnių atsikrausčiau prieš penkerius metus. Pirmas kūrinys, kuris tuomet mane sužavėjo, ir buvo Martinaičio kūrinys chorui – „Aušros žvaigždė“. Dainavau chore „Ave vita“ ir jį atlikdamas, giliai išgyvenau.
Martinaičio muzikinė kalba – tarytum obuolių sūris, sunkiai pjaunamas, bet atsikandus tirpsta burnoje. Neįsivaizduoju, kokios dūšios ir kokioje aplinkoje turi gyventi žmogus, kad galėtų pagaminti tobulą obuolių sūrį. Martinaitis mums palieka patiems atsipjauti po gabaliuką ir įsidėti į burną.
Valstybiniame chore taip pat teko dainuoti labai sudėtingą Martinaičio kūrinį „Missa Misericordiae“. Bet kai „paturi“ jo muziką, negali nuo jos atsiplėšti, ji priglunda prie tavęs lyg aromatas – tarytum levandų, kurios net po penkių valandų išlieka įsigėrusios į tavo megztinį...
Martinaičio kūryba daugiau instrumentinė ir balsui ją atlikti labai sudėtinga, nebent tas balsas „orientuojasi“ į barokinę muziką. Šiuo atveju, mano aplinkybės dėkingos, nes aš, kaip kontratenoras, kaip senovinės muzikos atstovas, nors į šį vandenyną įžengiau tik ką, ir stengiuosi būti šios muzikos atstovas. Balsas lygiuojasi į pučiamuosius. Atlikdamas Martinaičio muziką, juntu malonumą.
Spektaklyje „Apreiškimas Marijai“ balsas leidžia skleistis kaip žmogui. Spektaklyje galima regėti vokalisto ir kompozitoriaus duetą gyvai – „on line“. Su gijomis! Pavyzdžiui, yra tokių situacijų, kai kompozitorius iškelia uždavinį, sakydamas: „Šioje vietoje padaryk foršlagą (vienos arba kelių natų melodinė puošmena, esanti prieš pagrindinę natą ir, atliekant melodiją, lyg susiliejanti su pagrindine nata žymimu garsu), o čia nuleisk, bet frazės gale būtinai pakilk į viršų“.
Jis suformuoja uždavinį, bet visa kita palieka man. Aš tai suprantu ne kaip savo, o kaip kompozitoriaus kūrybą, nes jis inspiruoja mane skleisti garsą ir pasiekia savo rezultato.
Čia panašiai kaip Pina Bausch, kuri niekada nestatė šokio. Iš savo šokėjo ji viską išsiurbdavo, ištraukdavo, ką tik gali, kad šokėjas pats sušoktų šokį. Jos šokiai buvo unikalūs. Dabar aš pats turiu galimybę atsiskleisti – paleisti garsą per Martinaičio kuriamus garsus.
- Kaip evoliucionavo Jūsų vaidmuo, kuriant spektaklį?
– Iš pradžių turėjau būti „neaiški figūra“, dainuojanti už sienos. Vėliau kilau „karjeros laiptais“: J.Vaitkus norėjo, kad būčiau Ševošo kaimo gyventojas. Pašokau porą šokių, bet režisierius nusprendė, kad aš būsiu šventiku. Galų gale tapau vyskupu.
- Ką reiktų padaryti Lietuvai, kad Jūs po kelių metų iš jos neišvyktumėte? .
– Manęs neprarasite. Kaip ir minėjau, svarbiausia – turėti tikslą. Savo gyvenime ką galėčiau realiausiai padaryti savo dainavimu – tai atvežti į Lietuvą mokyklą.
Šiuo metu mano pagrindinė mokytoja – profesorė Asta Kikščiūnaitė, kuri mane lydi nuo pat vokalinio tobulėjimo pradžios. Patirtį, įgytą jos pamokose, be galo branginu. Jeigu išvažiuosiu, tai tik mokytis, tam, kad atvažiuočiau čia mokyti.
Aš Lietuvą labai myliu. Negalima palikti valstybės, ypatingai šiandien. Išvažiuoti tik tam, kad galėtum sugrįžti. Lietuva jau savo padarė – aš gimiau Lietuvoje.
