K. Warlikowskio „Varšuvos kabareto“ recenzija: baimė verčia maskuotis

Kaip žodžius paversti tviskančiais lakmuso popierėliais, kurie iš pradžių apgautų, įtraukdami į karnavalinio poproko siautulį su persirengėliais, apsinuoginusiomis ilgakojėmis gražuolėmis, aukštosios mados stiliumi, šampanu ir kūniškomis aistromis, o vėliau išgaruotų kaip iliuzija?

Tenka kliautis pojūčiais bandant atsakyti į mums spektaklio kūrėjų pateiktą klausimą – kas iš tiesų yra tie kabareto persirengėliai: aktoriai scenoje ar mes, žvelgiantys į juos?

Dvi iš pažiūros nesusijusias istorijas spektaklyje jungia bendra tema. Istorinė Veimaro Vokietijos perspektyva įvesdina į XXI amžiaus išgyvenimus. Visuma atskleis, kad spektaklyje svarbiausia kalbėti ne apie pirmame plane rodomas mažumas, kūno kultą ar seksualines neurozes, o apie žmonių likimus reguliuojančias ir juos veikiančias jėgas.

Taigi pirmoji istorija. Jauna mergina Sali siekia aktorės karjeros, bet kol kas žiba kabarete. Ją vesti nori turtingas jaunikis. Tik kabareto merginoms vieno, kad ir atsidavusio turtuolio – negana. O kur dar nuo jo nesitraukianti motina!

Sali silpnybė vyrams atsigręžia prieš ją. Kol savo kovos dėl statuso visuomenėje įtampą mergina skandina šampane, bunda kitos, aršesnės jėgos. Istorinėje Veimaro Vokietijoje vis dažniau pasigirsta fiureriški balsai, išnyra svastikos ženklai, o nerimastingos kalbos apie žydus veja mylimuosius iš šalies.

Poros skiriasi, draugai palieka šalį, o Sali už suvaldytą „krizę“ atsiima Oskaro statulėlę.

Iš ketvirtojo dešimtmečio Berlyno keliamės į XXI amžiaus Niujorką.

Antroji dalis prasideda seksologės kabinete. Konsultuodama homoseksualų porą moteris netikėtai pratrūksta ir prisipažįsta pati turinti seksualinių problemų. Jas išspręsti pakviečiama į pogrindžio klubą. Būtent čia jai pavyksta išsilaisvinti iš įsitikinimų, kurie kaip spazmas kontroliavo jos gyvenimą.

Nors atrodytų, kad ideologinės prievartos pamokos apie prigimtinę lygybę ir laisvę šiandien jau turėtų būti išmoktos, klubas Niujorko pogrindyje rodo kiek kitokią situaciją.

Kabareto persirengėliai, pirmoje dalyje šokę scenoje, šį kartą vaizduojami atsitraukę į šešėlį, o veidus paslėpę po kaukėmis. Kad nebūtų atpažinti. Baimė prisipažinti, kas esi, ir toliau verčia maskuotis.

Spektaklis liudija, kad suformuotomis nuostatomis gyvenančio žmogaus jausenos pasaulyje remiasi baime, nerimu, įtampa. Jis gainiojasi teisingus įvaizdžius, kurie atima laisvo mąstymo galimybę. Baimė išsiskirti, peržengti normos ribas susijusi su grėsme būti palaikytu „kitokiu“. Kyla noras būti tokiu, kaip visi. Ir žinoma – geriausiu.

Dabarties baimių ir priešiškumo kitataučiams pradžia K.Warlikowskis pasirinko pavaizduoti 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykius. Ši data veikia kaip atskaitos taškas, nuo kurio pasaulis pasikeitė dar kartą. Po bokštų dvynių griūties gyvenimas nebeatrodė toks saugus kaip iki tol.

Atgijo baimė ir nepasitikėjimas kitais, kitataučiais, o tuo pat ir „kitokiais“. 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykiai atkartoti performanso scenoje. Du alternatyvios muzikos atlikėjai (simboliškai primenantys Yoko Ono ir Johną Lennoną) iš pradžių tik leidžia muziką, kuri vėliau perauga į fizinį maištą.

Palikdami salę dėl to maištauja ir žiūrovai. Jiems nepatogu žiūrėti į vis labiau apsinuoginančius pusamžių vyro ir moters kūnus, uosti nuolat į juos pučiamų dūmų tvaiką. O erzulio režisierius tik ir laukė.

Tikrindamas žiūrovo intymumo ribas jis tyrinėja visuomenės (ar ji patikli ir išlepusi, ar gali susierzinti vien dėl nepatogių scenų?) atvirumo, sąmoningumo ir laisvo mąstymo erdves. Džiugu, kad išeinančiųjų buvo tik keletas. Baisiau ten, kur tokie spektakliai draudžiami.

Taigi grįžtant prie šokio – nekoordinuoti, vietomis neorganiški pusnuogių pusamžio vyro ir moters judesiai muzikos, šviesų ir dūmų siautulyje ritmingai virsta šokiu. Vis iš naujo kartodami judesius aktoriai užaugina ir tempą. Jėgos silpsta, o muzika nelėtėja – fiziniu nuovargiu aktoriai-šokėjai pasiekia afekto būseną.

Žiūrovai ne tik regi, bet ir pajaučia tikrą, nesuvaidintą aktoriaus išvargusio kūno energiją ir žaidimo taisyklės pasikeičia. Pabyra paskutiniai blizgučiai, o į sceną įžengę personažai po siautulingos iškrovos atrodo pasikeitę – išlaisvėję, įtikėję, laimingi tuo, kas esą.

Jie šoka, džiaugiasi ir žvelgia į žiūrovus nebeapsimetinėdami, kad jie vaidina, o mūsų nėra. Šventės siautulys išvalė baimes ir išpurtė nuostatas. Veikėjai pasikeitė atsidavę patirčiai. Į fantazijų pasaulį personažai panyra pabaigoje nusimetę jau ir kostiumus.

Susitaikę su savimi, priėmę save tokius, kokie yra – jie tapo tikresni net už mus pačius. Po slapčiausių ir nepatogiausių išpažinčių, patyrus meilę ir išsilaisvinus iš stabų, paskutinis klausimas paliekamas žiūrovui – ar šis miestas gali mylėti?

Prisitaikydami žmonės išmoksta gyventi neviltyje. Išlikti padeda joga, pornografija ar sportas. Kurdama normas visuomenė tiek save, tiek ir ateinančias kartas toliau dėlioja į teisingas lentynėles.

Taip ir spektaklyje – paskutinis vaiko atliktas Johanno Sebastiano Bacho kūrinys, techniškai išmoktas muzikos mokykloje, skamba tuščiai, stokoja jausmo, meilės ir savitumo.