Vakaro metu Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo J.Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“, op. 81, antrojoje dalyje – Simfonija Nr. 4 e-moll, op. 98, o per vidurį – pianistų dueto Sonatos ir Roko Zubovų atliktas kito romantizmo stiliui ištikimo kompozitoriaus Maxo Brucho koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a.
Pirmą kartą Filharmonijos scenoje fortepijoninio dueto amplua pasirodę žinomi mūsų atlikėjai uždavinį įvykdė rimtai ir kartu nuotaikingai. 1912 metais sukurtą pakilų, koncertišką ir pakankamai virtuozišką kūrinį, reikalaujantį ypač sutelkto ansamblinio pojūčio, pianistai perteikė sklandžiai, jų interpretacija pasižymėjo natūraliu muzikavimu.
Bisavo Zubovai žaismingu J.Brahmso „Meilės valsu“, kurį paskambino keturiomis rankomis. Be kita ko, prašmatnų, puošnų muzikinį vaizdą išbaigė kibirkščiuojantys Sonatos auskarai ir artistiška Roko šypsena...
Būtent puošniu amžiumi kartais įvardijamas tasai, kuriame kūrė didysis J.Brahmsas. Vienoje jo putli figūra, tanki barzda ir mėlynos akys traukė praeivių akį, nors jis vilkėjo menkomis drapanomis, dažniausiai nusėtomis cigaro pelenais. Taip jis atrodė tuo metu, kai kūrė paskutiniąją, Ketvirtąją simfoniją.
Jo draugas kritikas Eduardas Hanslickas buvo įsitikinęs, kad polinkiu į tai, kas didinga, rimta ir sudėtinga J.Brahmsas slėpė jutiminio grožio apraiškas. Veikiausiai todėl, kad jį nuolat persekiojo didžiojo L.van Beethoveno šešėlis, kurio galingus žingsnius kompozitorius jautė už savęs visą laiką...
Būtent taip – didingai, sudėtingai ir garsiai, masyviais štrichais brėžiama – skambėjo Ketvirtoji simfonija, išskyrus gal dievišką antrąją dalį, kurios pradžioje dėmesį prikausto nuoširdi lyrinė valtornos tema styginių pizzicato fone ir keletas kitų ramių epizodų.
R.Šervenikas, meistriškai diriguojantis ne tokius didingus mūsų natūralistinio amžiaus kūrinius ir puikiai perteikiantis šiuolaikines partitūras, įsitikinęs, jog J.Brahmsas aistrų giliai savyje neuždarė. Ketvirtoji simfonija, pasak jo, iš tiesų apima skalę „nuo elegijos iki tragedijos“.
Tačiau kartu į jausminius santykius tarp žmonių, anot maestro, reikia žiūrėti ne taip, kad jie nulemia kūrinio atsiradimą, – kad J.Brahmsas kažką mylėjo ir todėl parašė simfoniją. „Nemanau, kad Ketvirtoji simfonija yra apie tai, – pabrėžė dirigentas pokalbyje su klausytojais. – Joje plyti žymiai didesni filosofijos plotai, ne veltui antrojoje ir ketvirtojoje dalyse panaudotos dvi J.S. Bacho choralo temos. Tai muzika, aprėpianti šimtmečių gylį. Kas tuo norėta pasakyti – nežinia. Visada lieka klaustukas, o atsakymų – nėra“.
Daug poliritmijos, dinaminio alsavimo esama J.Brahmso muzikoje, ir viskas priklauso nuo to, kaip visa tai perteiki, kaip išgirsti. Tuo įsitikinęs R.Šervenikas. Materiali garsų struktūra perteikė solidų vėlyvojo J.Brahmso siluetą. Epochos svoris pasijuto labai gyvai. Tai, kaip profesionaliai buvo pagriežta ši programa, manau, XIX amžiuje buvo tik siekinys.
