Spektaklyje vaidins Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Eimantas Pakalka, Kamilė Petruškevičiūtė, Gediminas Rimeika, Justas Tertelis, Laurynas Žakevičius.
Joël Pommerat (g. 1963) – garsus prancūzų dramaturgas, režisierius, aktorius. Jo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Nuo 2010 m. Pommerat dirbo „Odeono“ teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre.
Dramaturgas yra gavęs daugiau nei 15 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2015 m. už savo dramaturginę kūrybą jis buvo apdovanotas Prancūzų akademijos (Académie française) didžiuoju teatro prizu (Grand prix du théâtre), o 2016 m. gavo Europos teatro „Naujosios teatro realybės“ apdovanojimą.
Kalbamės su spektaklio kūrėjais.
Režisierius Paulius Tamolė
- Esi aktorius-šokėjas. Dabar pradėjai režisuoti. Kokia ši kelionė? Kas išprovokavo tokius poslinkius?
– Viskas prasidėjo dar mokykloje, kurioje teatru mane sudomino mano mokytoja, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Nijolė Lepeškaitė. Jau paskutinėse klasėse tvirtai žinojau, kad būsiu aktorius. Tik kaip tyčia, man baigus mokyklą, buvo renkamas aktorių-šiuolaikinio šokio šokėjų kursas (vadovė – choreografė Aira Naginevičiūtė, vaidybą dėstė režisierius Jonas Vaitkus ir Paulius Budraitis).
Pirmosios teatro mokytojos paklausiau, ką daryti, nes niekad nešokau ir šokėju tapti neplanavau. Ji pasiūlė bet kokiu atveju stoti, nes gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Pavyzdžiui, Valentinas Masalskis baigė kursą, kuris buvo renkamas Kauno muzikiniam teatrui, bet yra dramos teatro žmogus. Tad įstojau ir baigiau mokslus.
Iš pradžių daugiau šokau, vėliau po nominacijos „Metų debiutas“ (2008) pradėjau daugiau vaidinti. Vaidinu ir šiandien, daugiausiai Nacionaliniame dramos teatre. 2013 m. drauge su kolegomis už spektaklį „Contemporary?“ gavome „Metų scenos reiškinio“ apdovanojimą. Pasipylė gastrolės, sukūrėme dar vieną spektaklį „Užsėdimas“. Įgijau drąsos ir pasitikėjimo kurti toliau.
Kolegos aktoriai mane laiko šokėju, šokėjai – aktoriumi, o aš save – tiesiog kūrėju. Teatras, šokis – tik priemonės save išreikšti. Svarbu atsirinkti, kas vienoje ar kitoje situacijoje geriausiai gali išreikšti tavo sumanymą.
Tad šią kelionę surežisavo pats likimas – kai atsigręži atgal, viskas atrodo labai logiška ir dėsninga.
- Kaip atsirado idėja statyti būtent J.Pommerat „Raudonkepurę“?
– Tiesiog vieną dieną atsirado noras pastatyti kūrinį vaikams, konkrečiai – savo dukrai, ir vieną dieną paskambinau bičiulei vertėjai Akvilei Melkūnaitei ir pasiteiravau, gal jai kas „po ranka šiuo metu guli“? Pasakė, kad kaip tik dabar turinti dvi pjeses, viena jų ir buvo „Raudonkepurė“. Taip ši medžiaga pasiekė mane.
- Kuo tau svarbus, įdomus šis kūrinys? Apie ką jis?
– J.Pommerat „Raudonkepurė“ – apie mažą mergaitę, apie jos vienatvę. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek laiko mūsų vaikai praleidžia vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu?
Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Čia bendrauja dukra, mama ir močiutė. Mūsų fobijos, kompleksai arba nepažįstamieji – vilko „įkūnytas“ personažas. Visa tai slepiasi šiame autentiškame kūrinyje, kurio fabula parašyta pagal „Raudonkepurės“ originalią pasaką.
Pjesė labai švari: skaitydamas suvoki, kad parašyta tiek, kiek reikia. Kita vertus, ta lakoniška ir konkreti kalba suteikia didelę laisvę vaizduotei.
- Skaitant pjesę pasirodė, kad ji parašyta būtent statymo metu. Subuitinta, sušiuolaikinta klasikinės pasakos situacija, bet skamba gyvai, nes situacija tarytum perrašyta šiuolaikinio vaiko akimis. Tu augini du mažus vaikus. Kiek Tu tai susieji?
– Auginu penkerių metų dukrą Elzę, ji yra mano Raudonkepurė. Idėjos ir mintys ateina stebint ją ir bendraujant su ja. Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.
- Kokį Tu įsivaizduoji teatrą vaikams?
– Įsivaizduoju teatrą šeimai. Juk į vaikų spektaklius dažniausiai vaikai ateina su tėvais. Labai noriu, kad jiems visiems patiktų drauge teatre praleistas laikas. Informacijos amžiuje reikia, kad teatre nors trumpam sustotų žaibu lekiantis laikas. Svarbu, kad ir po spektaklio būtų atrasta vieta ir laikas pratęsti bendravimą su vaiku, pasidalinti mintimis apie tai, ką jis matė, ką jautė, kaip suprato ir ko išmoko.
- Ar pradėję dirbti, bendravote su vaikais, jų auklėtojais? Kiek svarbi jų nuomonė? Kaip konkrečiai ji gali atsispindėti kūrinyje, kai naudojamas dramaturgo tekstas – konkrečios aplinkybės?
– Pradėję dirbti susitikome su profesionaliu vaikų ir šeimos psichologu, taip pat vyko kūrybinės dirbtuvės.
Galiausiai, norėjosi praverti teatro duris ir pakviesti žiūrovą bendram pokalbiui: kodėl mes apskritai vaikštome į teatrą? Ir kokia mūsų geriausia patirtis jame, kokie mums spektakliai paliko didžiausią įspūdį?
Tai nebuvo susiję su konkrečiu tekstu ir jo aplinkybėmis, tai daugiau bendras visų mūsų susitikimas ir apsitarimas, kokio teatro mes norėtume savo vaikams. Beje, vaikai piešė tai, ką jie išgirdo, kol buvo skaitoma pjesė. Spektaklio vaizdiniams sprendimams naudojami ne tik jų piešiniai, bet ir vaikų pamėgtos spalvos.
Privačiame teatre toks spektaklis negalėtų gimti. Būtų sakoma: „neapsimoka“, nes tai yra didelė prabanga: dėl keliasdešimties žiūrovų, kurie neatpirks spektaklio rodymo išlaidų, spektaklyje naudojama visa teatrinė technologija, kuria remiasi didieji scenos kūriniai.
- Kaip suformavai šio spektaklio kūrėjus?
– Kriterijus buvo labai paprastas – svarbu buvo, kad jie mylėtų vaikus ir norėtų jiems kurti.
Dailininkė Lauryna Liepaitė
- Koks buvo tavo sugrįžimas į vaikystės pasaulį?
– Studijų metais visada man buvo aktuali vaikiška dramaturgija, nes ji labai įdomi. Ir kai reikdavo apsispręsti, visada ją rinkdavausi. Aš laikiausi tokios pozicijos, jog gyvenime kursiu lėlių teatrą, niekada nedirbsiu dramos teatre. Man atrodė, kad įdomiausia kūrybos dalis – ne tik pačiam kurti, bet ir „turėti“ tą lėlę, pačiam ją įvaldyti. Atrodė, kad svajonės ir liks svajonėmis. Bet viskas pasisuko kiek kitaip.
- Tavo studijų darbai buvo „minkšti“, „šilti“, „jaukūs“: įvairūs veltiniai, jų koloritas – pastelinis. O žvelgiant į būsimos „Raudonkepurės“ eskizus aišku, kad spektaklis bus visiškai kitoks. Kas išprovokavo tokį posūkį?
– Taip, šį kartą einu visiškai kita linkme. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia, aš pati stipriai pasikeičiau.
Kai rinkdavausi vaikišką dramaturgiją, vaikiškus ar pasakų siužetus, net galvojant apie lėlių spektaklius suaugusiems, ar šiaip spektaklius suaugusiems, kurie remiasi pasaka, supratau, kad per lėlę galima papasakoti labai daug istorijų. Pati lėlė yra labai iškalbinga. Kodėl ta pasaka atsiranda?
Dėstytojas Adomas Jacovskis visad sakydavo, kad tie mano nulipdyti vaikučiai lyg kažkokios „sielelės“ – tarp gyvo ir mirusio. Net ir eskizuose visa ši stilistika atsispindėdavo. Juk vaiko pasaulis yra labai arti mirties, jis tai jaučia, ir apskritai mirtį vaikas supranta daug paprasčiau.
Pasakos, kurias rinkdavausi, „kalbėjo“ būtent apie tai. Pavyzdžiui, garsioji H.Ch.Anderseno „Mergaitė su degtukais“ ar pasaka apie berniuką, kuris įkrenta į šulinį. Ši pasaka apie vaiką atsiskyrėlį, vaiką, kuris nuobodžiauja, kuris visą laiką vienas... Ir iš to vienišumo jam susikuria įdomiausi pasauliai. Raudonkepurė – taip pat tokia mergaitė.
Juk pasakos turi vaiką apsaugoti. Net pačių seniausių pasakų istorijos turi moralą – apsaugoti vaiką. Gąsdinimo „motyvas“ nuolat lydi pasakas: „neik į mišką, antraip sutiksi pabaisas“. Šiandien mes į tai žiūrime kaip į baisybę dėl to, kad pasaulis smarkiai pakito: pasikeitė santykis su vaiku, situacija, tykantys pavojai...
Viskas atrodo kitaip. Dar būnant studente šis „apsaugos“ momentas atrodė itin patrauklus. Jis sukuria baisius arba fantastinius pasaulius ir vaiko galvoje, ir turbūt tėvų pasakojime, jų vaizduotėje.
Šie pasauliai tampa dideliais ir baisiais. Pamenu, kažkada skaičiau labai trumpą vokišką pasaką, kurioje mama mergaitei sakė: „neik į mišką“, o ji nepaklausė, nuėjo, o ten ją sukapojo pelėdos. Tai yra tokia pat „apsauga“, kaip ir „Raudonkepurės“, kur mergaitė įspėjama dėl vilko.
- Šis spektaklis netipinės formos. Kaip atsirado uždaro kambario idėja, nulėmusi labai įdomų vaizdinį spektaklio sprendimą?
– Toks sprendimas atsirado natūraliai – iš mūsų abiejų, mano ir režisieriaus pozicijos, būtent taip mes norime papasakoti istoriją. Iš pradžių siekėme kiek galima giliau suprasti, koks vis dėlto yra tas šiuolaikinis vaikas?
Mes kuriame spektaklį būtent iš jų pozicijos. Kai pirmą kartą perskaičiau Pommerat, prisiminiu save, kai būdama maža, sėdėdavau namie, apsupta sovietinių tapetų, ir matydavau kur kas daugiau, nei tuose tapetuose „nupiešta“.
Kai jie atplyšta, atsiranda dėmelės – man tai buvo atskiras pasaulis. Iš šių prisiminimų gimė idėja „Raudonkepurę“ patalpinti dėžutėje, lyg vaiko kambaryje, kuriame mes visi praleidome labai daug laiko. Vaikai būdami piešdavome ant tapetų, šaldytuvų ir visų kitų paviršių. Iš to ir kilo sprendimas – vaiko laisvė, kai nebarama už tai, ką jis daro, nes ieškojimo laisvė labai svarbi! Aš pagalvojau, kad ir spektaklis turi būti susisijęs su vaiko laisve, vaikas turi tai jausti natūraliu būdu.
Spektaklio metu vaikai galės piešti. Repeticijų pradžioje mes organizavome „dirbtuves“, kurių metu dar kartą pasitikrinome, kaip patalpinus į tam tikrą erdvę ir leidus kažką daryti, stebėjome, vaikai veikia, ką jie girdi, kaip klausosi.
Matėme, kaip, pavyzdžiui, du vaikai beveik valandą „kariauja“ pieštukais, ir atrodo, kad tai visiškas „fiasko“, nes jie nieko negirdi ir nemato. O kai atsisėda prie balto popieriaus lapo, jie nupiešia pačius mažiausius pasakos herojus, kuriuos net suaugęs jau būna primiršęs.
Atrodo, paminėta skruzdėlytė, voverytė, – kas toje pasakoje lyg ir nesvarbu, bet vaikai viską išgirsta, nupiešia, sugalvoja vardus... Tas jų klausymasis vis tik kitoks.
Kambario idėja atsirado prisimenant pietų miegui užskleistas užuolaidas. Kai pro jas šviečia, visi tie pasauliai keičiasi... Iš to ir atsirado tarsi medžiaginis kambarys. Tuo labiau norėjosi, kad žiūrovas, vaikas, būtų kuo arčiau. Spektaklio metu leisime toms dviem dešimtims vaikų susėsti su spektaklio personažais ant vieno kilimo, viename kambaryje ir pasiklausyti istorijos.
Scenovaizdis iš to ir susideda: piešiamas ant sienos, ant grindų, ir yra lyg vaikystės impresija, kuri repeticijų metu dar daugiau išsivystė. Pirmo etapo kūrybinės „dirbtuvės“, pokalbiai su režisieriumi, aktoriais, kurie taip pat dalinosi savo prisiminimais, leido mums suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai, nors ir sėdi apsikabinę planšetinius kompiuterius, nelabai daug kuo skiriasi nuo mūsų.
Šiuolaikiniai vaikai taip pat bijo tamsos ir visko, ko bijojome mes. Kuriant mus svarbu buvo atrasti ne skirtumus, o bendrumus: kuo mes panašūs su jais, kai buvome apytikriai septynerių?
Pradžioje mes net galvojome sukurti „kompiuterinį žaidimą“, prisitaikyti prie jų pasaulio, o paskui nusprendėme, kad šito mums visiškai nereikia, kad mums geriau pabrėžti bendražmogiškus dalykus, tai, kas nutinka visiems. Visi kažkada išsigąsta, visi turi kažkokių baimių, todėl ir mūsų kuriamas Vilkas gali būti „bet kas“.
Šiuo atveju, Vilkas yra tas personažas, kuris įkūnija baimę – tamsos, aukščio, ar net pabaisą, gulinčią po lova. O mes, žmonės, susitinkame jį ir galime pasakyti: „aš tavęs nebijau“. Nors kai man buvo septyneri, aš žiauriai bijojau. Todėl ir mūsų vilkas bus baisus, toks, koks jis išties atrodo, žiūrint iš vaiko pozicijos – bauginantis, didelis žvėris. O ta baimė yra daug didesnė ir viską apimanti. Juk būnant viename kambaryje gali taip įsibauginti, kad ir fotelio pradėsi bijoti, ir lengvai patikėsi, kad spintoje kažkas sėdi.
- Kodėl šiuo atveju svarbiau statyti šiuolaikinio prancūzo Joëlio Pommerat „Raudonkepurę“, o ne klasikinę brolių Grimmų?
– Mes nuo to nepabėgsime: mergaitė turi būti šiuolaikinė. Kita vertus, sunku pasakyti, ar sprendimas būtų kitoks, jei remtumėmės klasikine pasaka.
