Panevėžio dramos teatrui atėjus vadovauti Linui Marijui Zaikauskui, miestą ištiko ir, tikėkimės, ištiks dar ne vienas nuotykis, kai į gerokai priblėsusį ir toli gražu ne nuo meninės kūrybos pavargusį sceninės kultūros židinį įkrenta gyvybinga žiežirba. Nežiūrint besikartojančių moralinių, etinių, finansinių, „žmogiškųjų išteklių“ netekčių, miestui ir teatrui jos visgi pelno savotiškų dividendų. Bet tai atskira tema.
O praėjęs savaitgalis vėl nepašykštėjo „žvaigždžių valandos.“ Tik ar ji išsipildė? Ir kas nutiko, kad salė kone visiškai ištuštėjo, nors po dviejų dalių garsiosios Lenkų kino legendos Krzysztofo Zanussio pjesės ir jo paties režisuoto spektaklio visi buvo kviesti asmeniškai pasimatyti ir pasikalbėti su garsiuoju kūrėju. Likusieji toli gražu ne visi džiaugėsi tai padarę, kai kas išėjo netgi užgautas itin atsainių, esą humoristinių svečio atsakymų į žiūrovų klausimus.
Pats spektaklis atrodė moraliai gerokai pasenęs, sceniškai neįspūdingas ir nuobodus. Kontrastas tarp to, kas prieš tai buvo kalbėta, reklamuota, net bandyta diskutuoti (nemačius) apie būsimas jo vertybes, ir to, kas buvo įkūnyta scenoje, pasirodė mažai kam įdomu. Vyresni žiūrovai nuobodžiavo, jaunesni bandė „įsikirsti“, bet ilgainiui pavargo. Pradžiamoksliams politologijos ir filosofijos studentams, jeigu tokių buvo, spektaklis galėjo atstoti paskaitą apie nusikaltimą ir bausmę, atgailą ir mirtį. Bet ar tam reikalingas valstybinis teatras ir dideli biudžetiniai asignavimai?
Nuostabu žinoti, girdėti, matyti gyvus klasikus. Ypač užsieniečius. Įdėmiai skaitome viską, kuo jie dalinasi su žurnalistais, skaitytojais, žiūrovais. Nors savo kūriniuose visus juos (ypač madinga – žurnalistus) paverčia visiškais nesusipratėliais. Tačiau kaip suprasti autorių, kuris iš pradžių klausia „Kaip gyventi be teisingumo?“, o vėliau „pijariniame“ tekste rašo: „Ši mano pjesė yra šiek tiek apie chaosą ir mano didelį pasipiktinimą žmonėmis, kurie skatina chaosą ir sąmyšį. Tai labai antipostmoderni pjesė.“ Betgi chaosą ir sąmyšį kelia pjesės herojus, kuris nenori gyventi be teisingumo. Ir nieko šioje pjesėje neįvyktų, jeigu sąmyšis nebūtų keliamas...
Premjeros metu salėje mačiau ne vieną garbų scenos meno ir, kaip jau J.Miltinio teatre įprasta, gausų politikos veikėjų, valdininkų, kunigų, būrį. Tačiau ir prabėgus kelioms dienoms – jokių viešų atgarsių. Galėtų parašyti iš Panevėžio kilęs teatro kritikas Andrius Jevsejevas, betgi jis – garsiosios lenkų kino legendos K.Zanussio pjesės vertėjas. O pjesė iš esmės neprasta, tačiau statiška, perkrauta citatomis, parašyta sausa kanceliarine kalba. Aktoriams buvo nelengva.
Ypač pagrindinių vaidmenų atlikėjams, iš Vilniaus pakviestiems Vidui Petkevičiui ir Artūrui Dubakai. Bent vieną šiek tiek panašų psichologinį filosofinį Juozo Miltinio pastatymą – pagal Borchertą, Brechtą, Ibseną ar Strindbergą – prisimenantis žiūrovas šių aktorių vietoje „matė“ nebent šviesaus atminimo Donatą Banionį, Stasį Petronaitį, Aurimą Babkauską... Tie tai tikrai būtų „išvežę“... Medžiaga visgi įdomi, kosmopolitinė, bendražmogiška, Miltinio stiliaus... Tik Juozas Miltinis net savo didžiausios šlovės metais nestatė nieko pagal savo paties scenarijų. Suprato: kiekvienam menininkui reikia suvokti savo galimybių ribas.
Lengviausia būtų pasakyti, kad Panevėžys ir vėl liko prie suskilusios geldos. Tačiau neskubėkime. Jau yra repertuare geras stiprus spektaklis „Lavina“, o sezonas tik prasideda.
