Pirmąsyk į Lietuvą atvykęs kolektyvas su batutos grandu maestro Charles‘u Dutoit pateikė klasikinę simfoninės muzikos programą, atspindėjusią orkestro repertuaro pagrindus. Tai Felixo Mendelssohno-Bartholdy uvertiūra „Hebridai“, Wolfgango Amadeaus Mozarto Simfonija Nr. 39 ir populiarioji Antonino Dvorako Simfonija Nr. 9 „Iš Naujojo pasaulio“.
Romantišką uvertiūrą „Hebridai“, kitaip vadinamą „Fingalo ola“ dvidešimtmetis Mendelssohnas sumanė išvydęs vakariniame Škotijos krante garsųjį Hebridų salyną su įspūdinga prieš milijonus metų iš lavos susiformavusia ola, gavusia mitinio Fingalo olos vardą. (Susiradus ją internete, būtinai kils noras pamatyti savomis akimis.)
Skambant orkestro subtiliai atliekamai muzikai, galėjai puikiausiai įsivaizduoti pradžioje švelnias, palaipsniui įsisiautėjančias Atlanto bangas, pajusti ilgesingą romantiško keliautojo žvilgsnį. Švelnus orkestro dinamikos bangavimas, tobulas ansamblis leido įsiklausyti į kiekvieną partitūros vingį.
Ypač sužavėjo klarneto skambesys, nuostabus juo grojusios atlikėjos piano.
Mozarto simfoniją orkestras grojo sumažinta, beveik kamerine sudėtimi. Pirmoji iš trijų paskutinių simfonijų kiek „bethoveniška“, ypač dramatiškuose epizoduose. Apie tai iškalbingai bylojo puiki interpretacija. Stygininkai grojo darniai, tarsi vienas, pūtikai – tikslūs kaip laikrodis, o timpanai skambėjo taip minkštai, tartum melodinis instrumentas.
Programą užbaigė Dvorako simfonija. Sceną užpildęs pilnas orkestras su visais stygininkais ir pūtikais grojo įspūdingai. Išraiškingi partitūros puslapiai keitė vienas kitą vienu atsikvėpimu. Nesyk girdėta muzika suskambėjo tarsi naujai gimusi.
Maestro Dutoit pateikė vaizdingą, įprasmintą, emocionalią interpretaciją. Bravo visiems orkestro artistams, pademonstravusiems išties karališką muzikavimą.
