Mergina nuo mažens priversta grumtis dėl vietos po saule, tad ir kovodama
dėl savo meilės ryžtasi beprotiškam poelgiui.
Spektaklio kūrėjai po pasirodymų ketina rengti diskusijas, kuriose
dalyvautų įprastose šeimose gyvenantys paaugliai ir jų bendraamžiais iš
socializacijos centrų bei globos namų.
- Ar toks herojus gali įdomus įprastai teatro publikai? – paklausiau
G.Urniežiūtės.
– Manau, kad jis įdomus pirmiausia paaugliams. Dažniausiai jie yra
priversti eiti į spektaklius „pagal programą“, kurie neturi nei meninės
vertės, nei yra aktualūs ar suprantami jaunam žmogui. Nieko nekaltinu,
puikiai suprantu, kad Lietuvoje yra jaunimui skirtų spektaklių badas.
Tokiu būdu paaugliui atmušamas bet koks noras domėtis teatru, nes viskas
ten esą „per rimta, nuobodu, per protinga.“
- Švelnumo nepatyrusi jūsų Nataša meilę išgyvena tarsi laukinė.
- Visi aplinkiniai jai atrodo nepatikimi, nesupratingi, bet kada galintys
išduoti. Vienintelis dalykas, praskaidrinantis nykią būtį, – svajonė.
Mergina susipažįsta su žurnalistu Valera. Įsimyli jį.
Bet jos meilė savininkiška. Valera teikia jai dovanas, palydi, atvirai
kalbasi. Taip familiariai besielgdamas Valera išgirsta iš Natašos gerą istoriją ir
parašo apie tai straipsnį.
O Nataša tai suvokia kaip vienareikšmį meilės prisipažinimą. Ir kai po
kurio laiko jis nebenori su mergina bendrauti, ji suvokia tai kaip
išdavystę, palūžta ir padaro žiaurų nusikaltimą.
Spektaklis, pradžioje tarsi turėjęs būti tik pasiteisinimas, pabaigoje
virsta išpažintimi ir kaltės pripažinimu. Nataša subręsta.
– Spektaklyje daug brutalumo. Ar manote, kad jį turėtų pamatyti ir paaugliai?
– Suprantu, kad spektaklis gali išgąsdinti atvirumu. Keiksmažodžių jame
nėra daug. Tik tiek, kiek dramaturgės parašyta pjesėje.
Tačiau yra agresijos scenų: muštynių, patyčių. Taip pat – seksualinės
meilės potraukio. Dėl to spektaklį rekomenduojame žiūrėto vyresniems nei
14 met.
Nevengiama gatvės žargono: „nu karoče“, „aš neišsipisinėju“. Tokia kalba
autentiška, ji skamba gyvai, ją lengva atpažinti.
Spektaklio mintis užkoduota pavadinime. O tiksliau – žodyje „svajonė“.
Labai dažnai gyvename svajonėmis, kuriame iliuzijų pasaulį. Laukiame
mistinio princo ant balto žirgo, kuriam atjojus tapsime laimingos, o bėdos
liks praeityje.
Juk kaip dažnai esame linkę patikėti sėkmės istorijomis. O princui neatjojus,
pykstame ant viso pasaulio. Deja, nieko nebus, jeigu nekęsi viso pasaulio
ir pats nieko nedarysi.
Jeigu nebūsi atsakingas už savo veiksmus, neprisiimsi atsakomybės už savo
gyvenimą, o tik kaltinsi aplinką (draugus, tėvus, mokytojus) dėl savo
nesėkmių ir nuoskaudų.
- Spektaklis provokuoja atviram pokalbiui. Ar neplanuojate po jo rengti pokalbių su žiūrovais?
– Kuriant spektaklį likimas atsitiktinai suvedė su režisiere Karolina
Žernyte, kuri taip pat neabejinga jaunimo temoms, yra dirbusi su
socializacijos centrais.
Su Karolina gvildename planus po spektaklio rengti diskusijas, kuriose
galėtų dalyvauti paaugliai iš įprastų šeimų ir jų bendraamžiai iš globos
namų ar socializacijos centrų.
Ketiname bandyti užmegzti atvirą dialogą. Nustebau iš jos sužinojusi,
koks vis dar gajus skeptiškas visuomenės požiūris į tokius žmones kaip Nataša.
Pasirodo, daugelis dar tebemąsto, kad jie niekada nepasitaisys, juos reikia
tarsi nušluoti nuo šio pasaulio ir tada problemos tarsi nebebus.
Karolina sakė: „Visuomenė turėtų tais vaikais rūpintis kaip bendro
organizmo kūno dalimi. Jie yra dalis mūsų, jie tarp mūsų. Jie kaip kokie
užsikimšę viduriai primena, kad kažkas ne visai gerai su mūsų organizmu.
Manau, kad visuomenė žinotų, kaip gydyti šitą žaizdą, tik su tokiais žmonėmis
nesusiduria akis į akį ir dėl to nenori kalbėti.
Tie vaikai dar gali pasikeisti, jie ne kokie seni alkoholikai ar narkomanai,
bet, būdami alkoholikų ir narkomanų aplinkoje, jie nepasikeis.“
Neretai tokių merginų kaip Nataša didžiausia svajonė ir būna susilaukti
vaikų. Ir jos jų susilaukia. Gaunasi užburtas ratas.
O iš tikrųjų, tai kas kaltas – ar Nataša, padariusi žiaurų nusikaltimą,
ar abejinga visuomenė, užauginusi tokią Natašą?
Sakydama „visuomenė“ nekalbu apie vaikų namus. Labiau norėčiau atkreipti
dėmesį į patyčias, paauglių tarpusavio smurtą,
atjautos nebuvimą, suaugusiųjų abejingumą jaunuolių problemoms.
Ir moralai čia nepadės, visų pirma reikia mokėti juos išgirsti.
Jeigu nors kiek sudominom, tai artimiausias spektaklis rugsėjo 29-ą dieną.
