Programoje – net du legendiniai koncertai su orkestru: P.Čaikovskio Smuiko koncertas ir Antrasis F. Chopino fortepijono koncertas. Vakarą vainikuos L.van Beethoveno simfonija Nr. 5, dar žinoma kaip „Likimo“ simfonija.
Renginys vyks vadinamojoje Didžiojoje scenoje – specialiai sukonstruotoje ir klasikinės muzikos koncertui pritaikytoje Gariūnų verslo parko erdvėje.
„Tai jau trečiasis sezonas, kai čia rengiami koncertai. Prieš metus pakvietėme į pirmąjį „Intermezzo“ festivalį, kuriame dalyvavo garsūs klasikinės muzikos atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Jau tada išbandėme didžiąją verslo parko koncertų erdvę.
Paprastai koncertai Gariūnuose vyksta kamerinėje salėje. Ji talpina apie 240 žmonių. Bet dabar vėl grįšime į didžiąją – renginio galės klausytis maždaug 600 žmonių. Iš tikrųjų tai net ne salė, bet specialiai koncertui pritaikoma įspūdinga erdvė. Joje sukonstruojama didelė scena, pasirūpinama tam tikrais aksesuarais, kad muzika gerai skambėtų akustiškai“, – pasakojo pasakojo Gariūnų verslo parko koncertų rengėjas ir vienas solistų K.Uinskas.
Jis pabrėžė, kad galimybė nemokamai išgirsti didelių investicijų reikalaujantį koncertą yra labai retas įvykis Lietuvoje.
„Dar kai mokiausi užsienyje ir dalyvavau įvairių šalių festivaliuose, daug važinėjau, pasvajodavau, kad ir Lietuvoje galėtų atsirasti privačių mecenatų išlaikoma salė. Tačiau maniau, kad nutekės dar daug laiko, kol tai įvyks. Ir staiga mes turime tokią salę su puikiu koncertiniu „Steinway & Sons“ fortepijonu.
-Kokiose koncertų salėse pats esate grojęs? Kas paliko didžiausią įspūdį gastroliuojant?
-Teko groti geriausios reputacijos salėse Berlyne, Niujorke, Londone, kur yra viskas, kad muzika suskambėtų ir būtų išgirsta optimaliai.
Tačiau labiausiai mane nustebino patirtis Japonijoje. Ten viskas daroma tiesiog sakraliai preciziškai, pradedant nuo to, kaip derintojas paruošia instrumentą. Net jei pamatysi seną, tarkime, 30-ties metų fortepijoną, jis bus be jokio įbrėžimo ar žymelės – taip gerai prižiūrėtas. Įsiminė ir aptarnaujantis personalas. Kai repetavau Tokijuje prieš koncertą, akies krašteliu pamačiau į salę įeinat apie dvylika žmonių – jie savo darbą atliko taip tyliai, lyg būtų už stiklo ar už sienos. Tokia yra pagarba žmogui scenoje.
-Kada nusprendėte, kad norite groti fortepijonu?
-Muziko kelią man parinko tėtis, dar man negimus. Ir esu jam labai dėkingas už tai. Savo pirmąsias pamokas pradėjau, kai man buvo penkeri gimtuosiuose Druskininkuose.
Grojimas fortepijonu ar smuiku reikalauja formuoti įgūdžius nuo pat ankstyvos vaikystės, nes tai nepaprastai ilgas, daug kantrybės ir pasišventimo reikalaujantis procesas.
-Ar tokia kantrybė jums apskritai gyvenime praverčia?
– Aš išmokau prisiversti būti kantrus. Iš esmės aš nesu kantrus, bet muzikuojant kitaip neišeina. Netgi dabar, kai ruošiu koncertui naują kūrinį, turiu pereiti daugybę laiptelių, nė vieno neperšokdamas. Visą laiką turi būti pasinėręs į procesą, įsigilinęs ir susitelkęs.
Imdamasis naujo kūrinio, tarsi patenki į džiungles, kuriose nesimato jokio kelio – turi pats sau praminti keliukus. Kai įvaldau tą erdvę, tada jau galiu eiti užsimerkęs ar nardyti kaip žuvis vandenyje.
