Tačiau Marijus Adomaitis su „bohemiečių“ pagalba padarė neįmanoma: vakar jo elektroninės „Karmen“ versijos „Compensa“ salėje, diriguojamos Ričardo Šumilos, klausėmės kaip užburiančio originalo, apimti vis augančio smalsumo, kaip autorius įgarsins vėlesnes scenas ir finalą.
Protarpiais, kaip prieš premjerą sakė ir žavusis Chozė – išskirtinio balso ir aktorinių sugebėjimų Čilės tenoras Giancarlo Monsalve, oda pašiurpdavo nuo muzikos grožio ir emocijų gaivalo. Ypač įspūdingai skambėjo Chozė ir Karmen duetai.
Pagrindinius herojus tobulai įkūniję G.Monsalve ir Justina Gringytė jautėsi elektronikos stichijoje kaip žuvys vandenyje, nors prieš tai turėjo ištrinti iš atminties daugybę kartų dainuotas Georges‘o Bizet originalo partijas.
Tiesa, daugelis pagrindinių jų arijų M.Adomaičio perdirbinyje išliko nedaug pakitusios, bet buvo ir visiškai naujų pasažų, o finalas – beveik neatpažįstamas. M.Adomaitis G.Bizet operos mažorą vertė minoru, daug muzikinio teksto perkūrė.
Eskamiljo partija – beveik visa nauja. Tačiau ją įkūnijęs Laimonas Pautienius paneigė savo paties nuogąstavimus, kad ji nepadainuojama, o garsioji antrojo veiksmo Toreodoro arija tapo viena spektaklio viršūnių, verta paties G.Bizet.
„e-Carmen“ autorius savaip traktavo ir Mikaelos liniją, išryškindamas meilės trikampį. Dažniausiai vaizduojama nuobodžiai tyra ir nelabai svarbi Chozė kaimietukė Mikaela „bohemiečių“ spektaklyje lyg liūtė gina savo jausmus.
Praeityje dainavusiai Mikaelą G.Bizet operoje Aistei Pilibavičiūtei teko taip pat persimokyti visą partiją. Pragarišką užduotį solistė įveikė puikiai: jos jausmingas pasirodymas – vienas premjeros atradimų.
Įdomu, kad labai organiškai į M.Adomaičio partitūrą įsiliejo kalbamieji tekstai, o svarbi jungiamoji kūrinių grandis – styginių instrumentų ir vokalinis ansambliai – skambėjo taip sklandžiai, kad jų beveik nepastebėjai.
Sunku suvokti, kaip Marijui pavyko sulydyti į organišką, skoningą visumą daugybę elektronikos stilių, išsaugoti originalo dvasią ir dar įsikūnyti į išmintingą, subtilų šių dienų pasakotoją – elektronika tarsi kūrė spektaklyje atsiribojimo efektą, kuris neleido pamiršti pasakotojo, transliuojančio Karmen istoriją kitoje dimensijoje.
„e-Carmen“ režisierė Dalia Ibelhauptaitė prieš premjerą džiaugėsi, kad elektroninis formatas privilios į spektaklį daug potencialios operų publikos. Iš tikrųjų: 2300 vietų „Compensa“ salė buvo pilnutėlė, tačiau operos spektakliuose ir akademinės muzikos koncertuose sutinkamų žmonių beveik nesimatė.
Vis dėlto tik žinant G.Bizet originalą ir „Karmen“ siužetą įmanoma įvertinti titanišką „e-Carmen“ kūrėjų darbą ir nuostabų rezultatą. Kadangi šįkart spektaklis rodytas dargi be švieslentės, dalis publikos daug prarado.
„e-Carmen“ kūrėjai pelnytai sieja su šiuo projektu didelius lūkesčius. Gerai, kad žadama jį tobulinti, nes tai, ką vakar regėjome scenoje, stipriai kirtosi su tuo, ką girdėjome. Iš „tos“ operos buvo tik vaizdo instaliacijos ir šviesų partitūra (Eugenijus Sabaliauskas) – ir abstrakčios, ir atspindinčios siužetą.
