Maestro – nepailstantis pasaulio simfoninės muzikos ir daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų interpretuotojas bei įkvėpėjas, žymus pedagogas (LMTA dirigavimo katedros įkūrėjas ir ilgametis profesorius), Plungės festivalio ir daugelio kitų nacionalinės ir tarptautinės reikšmės projektų autorius. Už nuopelnus muzikinei kultūrai jis buvo daug sykių įvertintas aukščiausiais Lietuvos ir užsienio apdovanojimais, premijomis bei ordinais. Tarp jų – Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2014 metais, minint J.Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-metį, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo jį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
Pusamžis, skirtas kolektyvui, kurį maestro išugdė ir subūrė jame daug puikių aukščiausios klasės atlikėjų, yra rekordinis net pasaulio mastu. Tačiau J.Domarkas yra fenomenas ir kitu rakursu - būtent kaip asmenybė, tėviškai globojanti jaunesniuosius ir mėgstama vyresniųjų kolegų. Jis Lietuvoje užima poziciją neginčytino autoriteto, kuriuo galima besąlygiškai pasitikėti visais profesionaliosios muzikos klausimais nuo auditorijos muzikos akademijoje iki garsios koncertų scenos.
Štai ir jubiliejinį vakarą maestro pasirinkimai nenuvylė ir tapo tikra švente jo ir apskritai klasikinės muzikos mėgėjams. Pagriežti jo garbei iš Norvegijos atvyko vienas stipriausių šalies kamerinių kolektyvų – brolis ir sesuo Håkonas Samuelsenas (violončelė) ir Mari Samuelsen (smuikas), atlikęs Johanneso Brahmso koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui e-moll, op. 102. Paskutinis, iš trijų dalių susidedantis kompozitoriaus simfoninis veikalas skambėjo pakiliai, solistai jautriai perteikė ramų didingą pirmosios dalies peizažą, antrosios lyriką ir žaismingą finalo charakterį. Santūrus, bet įspūdingai valdingas maestro mostas vedė orkestrą per sudėtingą J.Brahmso partitūrą, leisdamas smuiko ir violončelės duetui plėtoti intriguojantį dialogą, užsibaigusį iškilmingu tutti.
Bisui norvegų meistrai, ansamblyje griežiantys jau ketvirtį amžiaus, atliko puikią tėvynainio kompozitoriaus Johano Halvorseno sukomponuotą F.G.Händelio „Pasakalijos“ aranžuotę/parafrazę. Stulbino virtuoziškas labai populiaraus Händelio kūrinio išplėtojimas ir atlikimo kokybė: idealus ansamblis, uždegantis ir iki kūrinio pabaigos įtampą auginantis pulsas (ritminis nervas), gracingai ir lengvai įveiktos nutrūktgalviškos virtuozinės vietos. Nenuostabu, jog duetas šiais metais išleido debiutinį albumą, prodiusuotą kompanijos „Mercury Classics (Universal)“, o jame įrašė jiems sukurtą Jameso Homerio, filmų „Titanikas“ ir „Įsikūnijimas“ garso takelių autoriaus, dvigubą koncertą (filmo pavadinimą vis dėlto versčiau „Avataras“). Dar labai jaunų garsenybių pasirodymas papuošė vakarą ryškiomis spalvomis.
Antroje dalyje – Camille Saint-Saënso simfonija Nr. 3 c-moll, op. 78 F. Liszto atminimui. „Vargonų simfonijoje“ vargonų partiją atliko Renata Marcinkutė-Lesieur. Nuotaikingas, spalvingas ir pakylėtas kūrinys, kuriame girdime būdingus fortepijonu atliekamus perlinius pasažus, daug mažorinių akordų ir žaižaruojančius muzikinius paveikslus, puikiai atliko šventės kulminacijos funkciją. J. Domarko mokinio Modesto Pitrėno vadovaujamas LNSO kolektyvas pagerbė savo ilgametį meno vadovą ir dirigentą išugdytu profesionaliu griežimu ir ore juntama pagarba. Beje, ir pats maestro prasitarė, kad šį kūrinį pagriežti paprašė patys muzikantai.
Po koncerto maestro laukė ministro pirmininko Audriaus Butkevičiaus, Nacionalinės filharmonijos vadovybės, renginį remiančio mecenato Bronislovo Lubio fondo ir plungiškių atstovų puokštės ir sveikinimai. Į ovacijas maestro, nuo dirigento pakylos pamojavęs ranka, atsakė trumpai: „Susitiksime po dešimties metų“.
Tačiau iki koncerto J.Domarkas, kaip visada, nuėjo į simfoninio klubo direktoriaus Eugenijaus Janutėno rengiamą susitikimą su klubo nariais ir muzikos mėgėjais. Šįkart jį kalbino kompozitorė, Muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, atvertusi ne vieną jaudinantį puslapį iš jo biografijos.
Nuolat atsinaujinantį LNSO repertuarą (rusišką, vokišką ar kinietišką) J.Domarkas su jam būdingu humoru palygino su sezoniniais pomidorais, kuriuos turi pirkti iš Ispanijos, nes jis priklauso nuo daugelio veiksnių. „Dirigentas neturi kalbėti apie tai, ką mėgsta, – teigė maestro. – Jis turi daryti tai, kas priklauso. Mano atveju, žinoma, stengiuos daryti tai, ką labiausiai mėgstu, kur ugnelės daugiau, kas arčiau dūšios.“
Į A.Žigaitytės repliką, jog jis iki šiol dirba visu pajėgumu (vien birželį dirigavo penkis koncertus), o Lietuvos publika dažnai ir nežino apie kitokį repertuarą, pavyzdžiui, apie Sankt Peterburge jo diriguojamus F.Schuberto ir A.W.Mozarto kūrinius, atsakė: „Didysis Leningrado orkestras, kuriam kažkada vadovavo legendinis Igoris Mravinskis, pakvietė mane atlikti Vienos klasiką: Mozarto „Nakties serenadą“ (švilpauja motyvus), J.Haydno „Atsisveikinimo simfoniją“, L.van Beethoveno „Egmonto“ uvertiūrą ir dar kažką. Galvoju: 130 žmonių orkestras, vienas didžiausių „ant svieto“, kaip čia bus. O kažkas per pasitarimą pasakęs: „Domarkas – iš Vakarų, tegu diriguoja“.
Taip įvyko barokinės muzikos koncertai, sulaukę didžiulio pasisekimo. Štai per J.Haydno simfonijos atlikimą su tikromis žvakėmis buvo sukviesta gaisrinė, pareigūnai budėjo su paslėptomis vandens žarnomis, kad tik ko neatsitiktų...“ „Į mūsų Oginskio žirgyną per koncertus susigrūda iki pusantro tūkstančio žmonių, ir aš dažnai pagalvoju: „Neduok Dieve, kas nors atsitiktų“, – rūpinosi maestro.
A. Žigaitytė-Nekrošienė maestro išėjus rengtis jubiliejiniam koncertui pasidalino savo mintimis apie kažkada jos pradėtą rašyti biografinę knygą ir paties maestro jaunystės egzistencines patirtis. Klausytojus sujaudino intymios, dažnai tragiškos detalės iš J. Domarko gyvenimo (kaip antai devyniolikos metų talentingo jaunuolio patirta fatališka automobilio avarija ir pusė metų praleistų ligoninėj kovojant už gyvybę), kurios galėtų tapti scenarijumi intriguojančiam filmui.
Vis dėlto labiausiai visiems įsiminė viešai neakcentuojamas maestro pasiaukojimas didžiajam menui nepaisant didžiausių likimo išbandymų. Įveikti likimą ir niekada nepasiduoti – turbūt tai vienas veiksmingiausių mūsų gerbiamo profesoriaus, maestro Juozo Domarko gyvenimo šūkių. Jeigu jį papildo talentas ir palankios aplinkybės – tai laimė.
