Rugsėjo 20 d. Apeirono teatre rengiama vieša diskusija „Kultūros sostinė – su bankrutuojančia kultūra“.
Dvi režisierės 2013 metais įkūrė naują jaunimo teatrą ir netyčia tapo kliūtimi tuo pačiu metu įkurtam kitam jaunimo teatrui, vadovaujamam Valentino Masalskio. Problemos nebūtų, jeigu nereikėtų dalintis savivaldybės skiriamų pinigų. Šiandien Apeirono teatro įkūrėjos sako: „Jie elgiasi, kaip piktosios raganos kurios liepia per naktį atrinkti pelus nuo grūdų“.
„Jaunimo teatrinės veikos programa atsirado 2013 metais ir buvo paskelbta „siekiant sudaryti vienodas konkurencines sąlygas gauti dalinį finansavimą Klaipėdoje veikiantiems teatrams, negaunantiems valstybės ir savivaldybės paramos, siūloma Savivaldybės tarybai spręsti dėl jaunimo teatrinės veiklos programos dalinio finansavimo konkurso būdu.“
Tai – citata iš miesto tarybos protokolo. Tačiau visi reikalavimai šiai programai buvo suformuluoti pagal vieno teatro pajėgumus ir reikalavimus (Klaipėdos Jaunimo teatras). Tokiu būdu buvo neįmanomos jokios konkurencinės sąlygos ir dvejus metus šis teatras gaudavo iš savivaldybės biudžeto po 180 000 litų, neskaičiuojant finansavimo iš Kultūros ministerijos. Kai mes pradėjome bruzdėti ir skatinome tai daryti kitus konkurencingus teatrus, Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis pripažino, kad šis projektas tikrai buvo skirtas V. Masalskio teatrui ir kad būtent jis (Masalskis) savo vizitų į savivaldybę metų išsireikalavo tokio finansavimo.
Po to, kai surinkome visų teatrinių organizacijų parašus už šio projekto nuostatų pakeitimą, jis buvo padarytas (tai truko dvejus metus, o pakeista vienintelė nuostata – kas finansavimą gali gauti ne „teatras“, o „teatrai“)“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo G.Kazlauskaitė.
„2015 metais tą pinigų sumą išdalino keturiems teatrams, tačiau didžiausia suma ir toliau atitenka V. Masalskio teatrui, neatsižvelgiant nei į jo, nei į kitų konkuruojančių teatrų pasiekimus. Įdomu , kad tas faktas yra vieša paslaptis. Neva konkursas ir jo vertinimas vyksta pagal reglamentą, tačiau pagal rezultatus akivaizdu, kad V. Masalskio teatras visada gauna didžiausią finansavimą. Vien iš savivaldybės V. Masalskio teatras kasmet gauna po 50 500 eurų, o mūsiškis – 20 500, tačiau programą privalome įgyvendinti tokią pat (keturi nauji pastatymai per metus; keturios edukacinės programos; keturi tarptautiniai ar respublikiniai festivaliai, etc.). Kyla paprastas klausimas: kokiais kriterijais remiantis yra išrenkamas vienas ar kitas teatras? Įdomiausia, kad patys vertintojai mūsų spektakliuose nesilanko“, – papildė kolegę E.Kazickaitė.
- Kaip ir kokiomis sąlygomis 2013 metais Klaipėdos senamiestyje pradėjo veikti „Apeirono“ teatras? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Atsirastų manančių, kad Apeirono teatras atsirado iš tuštumos. Visų pirma toje tuštumoje atsiradome mes. (Eglė ir Greta). Socialinėje realybėje mes buvome dar didesnis niekis nei dar neegzistuojantis mūsų teatras. Dvi studentės kiauromis kišenėmis, kurių idėjos ir požiūris į teatrinę kultūrą, siekius ir tikslus kėlė cinišką juoką akademinėms galvoms. Bet širdyje juokėmės ir mes. Nes iš tiesų „Apeirono“ teatras rėmėsi labai aiškia vizija. Tokia aiškia, kad mes nė neabejojome, kad ji įgaus fizinį pavidalą. Ta vizija ir buvo mūsų skeptras. Jį nešiojom ir pristatinėjom šimtams verslininkų, kuriems kalbėjom atvirai: „...turime aiškų būsimo teatro įsivaizdavimą, daugiau nieko. Bet garantuojam, kad su jūsų pagalba tą viziją išpildysim...“
Daug kas iš mūsų juokėsi, kaltino neadekvatumu ir naivumu. O mes buvome laimingos, kai pačiam Klaipėdos senamiesčio centre atvėrėm duris į 300 kvadratinių metrų būsimą Apeirono teatro salę, kurią mums suteikė Rimantas Cibauskas, žmogus, kuris 2016 metais gavo Kultūros ministerijos įsteigtą Metų mecenato ženklą už ilgametį verslo ir kultūros sinergijos skatinimą.
- Kaip atrodė tos patalpos?
- Salė buvo tuščia, neįrengta. Mes neturėjome nė cento, todėl vėl beldėmės į duris, jau „Apeirono“ teatro vardu, prašydamos įvairiapusiškos pagalbos. Iš tūkstančių laiškų ir kreipimųsi į Klaipėdos verslininkus, kultūrininkus mums vėlgi realiai padėjo Rimantas, leisdamas įrengimo darbams naudoti visas pastate turimas statybines medžiagas. Savivaldybė žinojo apie jaunimo iniciatyvą įkurti teatrą, bet niekam neatrodė, kad vertėtų mus palaikyti.
Tuo pat metu, kai mes kūrėme „Apeirono“ teatrą, į Klaipėdą atvyko Valentinas Masalskis iš paties Vilniaus ir ėmėsi čia kurti savo teatrą. Jo pastangas savivaldybė labai greit suprato, įvertino ir suteikė šimtatūkstantinę sumelę darbų pradžiai, kuri buvo įforminta kaip „Jaunimo teatrinės veiklos programos“ konkursas, kuriame sudarytos sąlygos dalyvauti vienam suinteresuotam pareiškėjui.
„Apeironas“ Klaipėdoje kūrėsi visiškai savarankiškai. Iki šiol esame dėkingi visiems piliečiams, kurie atnešėt dažų kibirą, padėjo vinį įkalt, sieną pašpakliuot, grindis išklot. Besisukdamos tame dulkių kamuolyje suvokėm, kad čia kuriasi iš tiesų nepriklausomas teatras, kuris nebus skolingas jokiai politinei organizacijai. Vedamas šitos palaimingos minties, „Apeirono“ teatras, įteisintas kaip viešoji įstaiga, atvėrė duris nepriklausomam žiūrovui.
- Koks nevalstybinio Apeirono teatro biudžetas?
– Jau pirmais įsikūrimo metais Apeirono teatre pastatytas spektaklis „Uroboras“ (rež. Eglė Kazickaitė) susilaukė respublikinio pripažinimo, laimėjo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų vardo premiją 70 tūkstančių litų. Ta pinigų suma suteikė galimybę ne tik grąžinti skolas, kurių susidarė atidarinėjant teatrą, bet ir atsistoti ant kojų. Iš šios sumos teatras gyveno metus: mokėjome komunalinius mokesčius, atlyginimus aktoriams, dailininkams, kūrėme naujus spektaklius, darėme renginius, apmokėjome reklamą, gastroles, pirkome žaliavas dekoracijoms ir t.t.
Palaipsniui pradėjome gauti finansavimą ir iš Kultūros tarybos, tačiau ši parama nėra nuolatinė. Supratome, kad tokiomis sąlygomis niekaip negalime planuoti teatro biudžeto, o be jo ir darbų ar veiklos plėtros. Ėmėme svarstyti, ar galėtume gauti finansinę paramą iš Klaipėdos miesto savivaldybės, nes ją gauna Klaipėdos Jaunimo teatras. Juk mes taip pat esame jaunimas, profesionaliai užsiimantis teatrine veikla, reprezentuojantis Klaipėdą. Pradėjome domėtis „Jaunimo teatrinės veiklos programos“ konkursu.
Tuoj paaiškėjo, kad joks čia ne konkursas. Ir tikrai neskirtas tam, kad skatintų jaunimo teatrinių veiklų konkurencingumą, kaip teigiama. Konkursas – tik formalus pavadinimas, nes nėra kaip įteisinti lėšų perdavimo vienam teatrui. Tai viešai pripažino ir kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis. Meras irgi dėl to buvo ramus. Na taip, o kas čia tokio ? Net neslėpė, kad normalu prisidengiant tokiu projektu, kuris traktuojamas kaip konkursas, lėšas perduoti vienam teatrui. Akimirką pasijutome, kaip tarybinėj santvarkoj, kurioje besipriešinantys buvo paverčiami psichiniais ligoniais.
- Ką tada darėte?
– Vaikštinėjome nuo teatro prie teatro rinkdamos parašus prašymui, kuriuo buvo siekiama pakeisti projekto nuostatus, kad konkurse galėtų dalyvauti ir laimėti ne vienintelis teatras. Didžioji dalis teatralų į tai žiūrėjo labai skeptiškai, nors ir jie jautėsi ignoruojami Klaipėdos kultūros politikos.
Pirmus metus nieko nepešę, darėme tai ir antrus metus keldami viską į viešumą. Šiuo keliu keliavome kartu su kritikais, žurnalistais ir keletu kitų Klaipėdos teatrų. Oi, oi, kiek pasipriešinimo tam būta, bet galiausiai buvo nuspresta padidinti teatrinės kultūros finansavimui skirtą sumą ir dalyti ją visiems Klaipėdos profesionaliems teatrams. Tokių Klaipėdoje yra keturi. Tarp jų – ir mes.
Tai dar vienas trumpas mūsų teatro gyvenimo epizodas įrodantis, kad reikia ir galima šį bei tą pakeisti. Tad štai jau antrus metus patenkame į tą profesionalių teatrų ketvertuką, kurie gauną dalinį finansavimą metų programos įgyvendinimui. Žinoma, mes gauname mažiausiai, o šiais metais mums skirta suma buvo ir dar sumažinta.
- Kodėl taip nutiko?
– Susitikime su N. Lendraičiu, kurio metu norėjome sužinoti sumažinto finansavimo priežastis, išklausėme pakeltu tonu atskaitytų įtarinėjimų veiklos neskaidrumu. Neva mūsų sąmata išpūsta, teatre tie patys žmonės ir vaidina, ir režisuoja... neva mūsų dekoracijos per skurdžios tokiems finansams, dėl to apskritai tik per plauką gavome finansavimą. Kad kyla abejonių mūsų darbų kokybe.
Taip, sąmata išpūsta, nes šio projekto konsultantė Karolina Paškevičienė mums rekomendavo didinti sąmatą, sakydama, kad ji visada sumažinama dvigubai. „Kiek beprašytumėt, turėkit minty, kad suma bus per pus sumažinta..“ – taip ji mums sakė. Paklausėme ir išpūtėme. Dekoracijos per menkos? Dar niekur negirdėta, kad konceptualūs sprendimai nėra kokybės ženklas.
Įdomu, kuris teatras Klaipėdoje garsėja grandiozinėmis dekoracijomis? Gal tai Klaipėdos Dramos teatras. Gal pavyzdžiu reikėtų laikyti spektaklį „Karalienę Luizė“ ir už 20 500 eurų tokias keturias pastatyti? Ar tai yra kokybės ženklas? Bet liūdniausia, kad komisijos vertintojai nesilanko mūsų spektakliuose, taigi mums kyla klausimas dėl jų kompetencijos, nes nepažįstame žmonių, kurie apie darbų kokybę ryžtųsi spresti jų nematę ar matę vieną darbą iš viso repertuaro.
Šio interviu tikslas – pasakyti tiesą apie dvigubas žaidimo taisykles, kurios taikomos teatrui ir savivaldybei. Savivaldybė įsitikinusi, kad jokie įtarimai dėl nekokybiško vertinimo negali kilti, nepaisant to, kad ir paraiškų vertinimo ekspertas, ir eksperto įvertinimo vertintojas – kultūros ir meno tarybos narys – yra tas pats žmogus. O kai teatre režisuoja ir vaidina tas pats žmogus, jų nuomone, – jau tikras amoralumas.
Štai savivaldybė rezultatus gali vėluoti paskelbti mėnesį ar du, o teatrai ataskaitas arba paraiškas turi parengti žaibiškais tempais, kompensuodama organizatorių vėlavimą. Bet tai amžinos problemos ne tik Klaipėdoje. Visur taip yra ir bus, kol sovietinės biurokratijos ir jos atstovų liekanos kasdien su šypsena veide užlašins vandens ant pūvančios obels, negalvodami, kad jos vaisius teks valgyti ir jų vaikams. Tai milžiniška pilietinė neatsakomybė prieš visuomenę, prieš jos ateitį.
- Kas labiausiai skaudina?
– Labiausiai mus skaudina tas manipuliavimas terminais: prioritetas, jaunimo iniciatyvos, kultūra, skatinimas...
Visi kartoja, kad 10 ar 15 metų režisierių padangėje nepasirodo nieko naujo: Tuminas, Nekrošius, Vaitkus, Koršunovas... Neatsiranda jaunų kūrėjų (aktorių, režisierių). Skaudu yra tai, kad jie dygsta kaip grybai, bet vienetai ištveria, nes kurti esamose sąlygose reikia titaniškų pastangų.
Vienam spektakliui sukurti mes turime vidutiniškai 4000 eurų, o į šią sumą turi tilpti: atlyginimai aktoriams, scenografijos meistrams, kostiumų dailininkėms, režisieriams, kompozitoriams, dramaturgams, vadybininkams, rekvizitams, medžiagoms kostiumams ir scenografijai. Jie elgiasi, kaip piktosios raganos kurios liepia per naktį atrinkti pelus nuo grūdų. Ir galvojam vis iš kur ir už ką tokia nepagarba? Visi kūrėjai mūsų teatre – tai jauni savo sričių profesionalai. Kokiu būdu galime sudaryti sąlygas jiems laisvai kurti ir nesprukti iš Klaipėdos ar Lietuvos?
Valstybiniuose teatruose ir politikoje įsitvirtinę grandai tikrai lengva ranka nesidalins savo pozicijomis, o ir valdžiai jie jau pažįstami. Vieša paslaptis tų valdovų susireikšminimas, dvigubos žaidimų taisyklės, nesąžiningumas ir diplomatinės konstrukcijos, už kurių jie desperatiškai slepiasi. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jaunimo iniciatyvos programos tėra bipolinis sutrikimas: viena jų pusė šypsosi ir glosto, o kita užsiima pedofilija, kurioje vietoj apsaugos priemonių naudojamos apvalios pinigų sumos. Štai kas skaudžiausia.
Tačiau mes tai vertiname, kaip iššūkį, pamoką. Tikime, kad yra politikos menas. Yra ir meno politika. Ir tikime, kad kažkur yra bendras filosofinis pamatas, jungiantis meną ir politiką.
