– Ką pajutote, kai į Jaunimo teatrą – XVIII a. didikų Oginskių rūmus – įžengėte kaip vadovas? Į teatrą, kuriame azartiškus spektaklius kūrė Dalia Tamulevičiūtė, kuriame klestėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus legenda, buvo nuostabus pakilimas, o paskui – sėdimas? Į teatrą, kuriame dabar vyksta remontai, o prie bilietų kasų niekas net negalvoja stovėti per naktį, kaip buvo kadaise?
– Jaučiu atsakomybę. Nėra laiko ilgai galvoti ir planuoti. Per pusantro mėnesio reikėjo pabaigti formuoti sezono repertuarą, suformuoti tris premjeras, peržiūrėti einamąjį repertuarą, atsisakyti dalies jo spektaklių, pradėti galvoti apie naująjį teatro įvaizdį.
Jaunimo teatras dabar išgyvena tam tikrą virsmą, tam tikrą pereinamąjį laikotarpį. Jis yra sunkus, nes tenka pertvarkyti daugelio grandžių darbą be įsibėgėjimo.
- Ne paslaptis – daug metų Jaunimo teatras nėra populiarus tarp žiūrovų. Kas atsitiko, kad jo legenda žlugo?
– Kiekvienas teatras turi savo žaizdų. Aišku, nejaučiu tos dvasios, kuri čia tvyrojo E. Nekrošiaus laikais. Jos čia galbūt jau seniai nėra. Teatras pasikeitęs, kitoks. Pastaraisiais metais jis pakankamai blaškėsi, ieškojo savo kelio. Nebuvo itin lankomas – labiau buvo lankomi keli komercinio pobūdžio spektakliai. Galbūt kai kurių spektaklių, kurie yra teatro repertuare, nebūčiau statęs. Gal pernelyg lengvai režisieriui būdavo leidžiama pasirinkti vieną ar kitą pjesę, iki galo nebūdavo motyvuojama, kodėl ji statoma.
Tie sprendimai, kuriuos darau, manau, teatrui bus reikalingi ir naudingi, bet niekada negali pasakyti, kaip pasiseks rezultatas. Čia yra didžiulė mįslė.
– Ir nuo ko jūs pradėsite?
– Pirmas dalykas, kurį norėčiau padaryti, – tai suburti kelių jaunų režisierių branduolį. Sužadinti jų poreikį ilgiau kurti šiame teatre. Man svarbu, kad šiems režisieriams būtų įdomios ne vienadienės aktualijos, o gilesnis žvilgsnis į šiandieninį, jauną žmogų. Jaunuose režisieriuose aš ieškau savitumo.
Taip pat norėčiau žvelgti į praeitį, ieškoti kontakto su praeitimi – kviesti čia ir vyresnius režisierius, aktorius kurti spektaklius, juose vaidinti.
- Kokias premjeras Jaunimo teatre žiūrovai pamatys šį sezoną?
– Trys premjeros buvo suplanuotos ne mano – tai „Lukas“, „Bėgikas“ ir „Coliukė“. „Luką“, kurį parašė islandų dramaturgas Gudmunduras Steinsonas (Gudmundur Steinsson), stato buvęs teatro vadovas A. Latėnas. Po pirmos peržiūros deja tapo aišku, kad šis darbas – tai kūrybinė nesėkmė. Premjera įvyks tik dėl paties režisieriaus apsisprendimo ir noro jį pristatyti žiūrovams. Daugiau šio spektaklio nenorėčiau rodyti.
Švedų dramaturgo Matijo Andersono (Mathias Andersson) „Bėgiką“ stato Olga Lapina, kurianti spektaklius apie jaunus žmones, paauglius, vaikus. Šiuo metu ji – viena įdomiausių jaunųjų režisierių Lietuvoje, tai įrodžiusi savo pastatymais Rusų dramos teatre. Džiaugiuosi, kad ši režisierė atėjo į Jaunimo teatrą. Jos spektaklis „Bėgikas“ kalbės apie skaudų dalyką – patyčias mokykloje, bus skirtas paaugliams. Kūrybinė komanda ieško netiesmuko šios pjesės rakto.
Jaunas kino režisierius Ričardas Matačius kuria spektaklį vaikams pagal Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen) pasaką „Coliukė“. Tai bus trimatis spektaklis – aktorių vaidybos ir gyvo vaizdo susipynimas.
Ketvirtoji premjera – Vido Bareikio ir Mindaugo Nastaravičiaus spektaklis „Lietuviškos istorijos: pasirinkimas“, kurioje per dokumentines jaunų žmonių istorijas bus bandoma pasakoti apie Lietuvą.
„Lietuviškos istorijos“ – spektaklių ciklas, kurį norėčiau plėtoti šiame teatre. Tai būtų spektakliai, paremti dokumentinėmis istorijomis. Pirmajame numatomo ciklo spektaklyje norime kalbėti apie jaunų, aktoriaus profesiją pasirinkusių žmonių, situaciją. Aktorystės profesija išryškina gilumines jauno žmogaus problemas, žaizdas ir išgyvenimus, kurias jis patiria ieškodamas savo vietos šiandieninėje visuomenėje. Pirmas spektaklis kuriamas su studentais. Jis remsis ir jų pačių istorijomis, ir dramaturgo sugalvotu siužetu. Tai bus eksperimentinis darbas, jo idėja man atrodo originali ir įdomi. Spektaklio premjera numatyta lapkričio mėnesį.
Penktoji premjera bus parodyta 2017 metų sausį. Tai jauno režisieriaus Povilo Makausko spektaklis pagal Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“, darbiniu pavadinimu „Brolis Ivanas“.
Šeštoji premjera – Gintaro Varno spektaklis pagal Henriko Ibseno (Henrik Ibsen) pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“. Pasiūliau G. Varnui Jaunimo teatre pastatyti būtent šią pjesę. Joje kalbama apie sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Apie tėvus, kurie sugriovė savo tarpusavio santykius ir kurie turi iliuzijų, kad vaikai ką nors pakeis, atpirks. Man atrodo, šiandien ji savaip jautri būtent Jaunimo teatrui.
- Kodėl?
– Tie sudėtingi žmonių santykiai, kurie klostėsi šiame teatre – nuo didžiulės meilės, perėjusios į neapykantą, konfrontaciją, atsiskyrimus, išvarymus – į tuos visus skaudulius, kurių prisikaupę tarp šių sienų, yra pritvinkusi ir šita H. Ibseno pjesė. Tai pjesė apie apsivalymą. Tikiuosi, žiūrovams bus įdomu pamatyti kai kurias žvaigždes iš buvusio D. Tamulevičiūtės dešimtuko. Pagrindinį – Borkmano – vaidmenį atliks Kostas Smoriginas. Vaidins Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, taip pat Eglė Gabrėnaitė, bus ir jaunų aktorių.
- Norite atgaivinti Jaunimo teatro legendą, prikelti gerąsias jo tradicijas?
– Aš nepretenduoju ir negaliu atgaivinti šio teatro legendos. Bet jokiu būdu nenoriu užbraukti jo praeities. Labai siekčiau, kad į šį teatrą vėl įžengtų E. Nekrošius. Mano žiniomis, kai išėjo, jis nebuvo peržengęs šio teatro slenksčio.
- Tad koks bus šis teatras? Kokia jūsų idėja, kuria vadovausitės, kryptis, kuria pasuksite Jaunimo teatrą?
– Man teatre svarbiausia – žmogiški jausmai. Mes gyvename tokiame trapiame pasaulyje, tokiame trapiame laike ir kažkodėl tokiame pasaulyje nesinori kalbėti apie terorizmą, emigraciją, laikraštines temas. Užtat norisi kalbėti apie žmogiškojo buvimo trapumą. Žmogaus laikinumo dramatizmas šiandien – tai yra svarbiausia. Klasikos kūriniuose žmogiškųjų santykių vertė, jų trapumas pakankamai giliai atskleisti.
Todėl ir sakau, kad aktualijų temos – gerai, tegul stato, daro, yra jaunų režisierių, kurie nori tas aktualijas gvildenti. Bet norisi žiūrėti, kas po jomis slypi. Kaip šiandien scenoje parodyti jausmus nebanaliai ir nesentimentaliai, kaip parodyti žmogiškų santykių trapumą, dramatizmą, žmogaus su žmogumi buvimą ir nesusikalbėjimą taip, kad žiūrovas pajaustų – aktoriai nemeluoja, neapsimetinėja, nesistengia žiūrovui ko nors įteigti?
Ilgiuosi tikrumo, koks buvo E. Nekrošiaus pastatymuose Jaunimo teatre. Bet ar įmanoma prie to sugrįžti? Tai – didžiulis iššūkis.
- Kada numatyta teatro pastato renovacijos pabaiga?
– Jaunimo teatro renovacijos istorija yra liūdna. Renovacijos projektas nebuvo iki galo apgalvotas, be aiškios šito teatro pastato ateities vizijos. Be to, nusprendus renovaciją atlikti ne iš valstybės investicijų programos, bet iš ES struktūrinių fondų, buvo maksimaliai suvaržytos galimybės projektą taisyti darbų eigoje. Už tai tenka dabar prisiimti atsakomybę.
Šiuo metu tvarkomas teatro priestatas, kuriame yra „Salė 99“ ir bilietų kasos. Darbai turi būti baigti spalio pradžioje. Didžioji scena bus pradėta rekonstruoti kovo mėnesį – po „Juno Gabrielio Borkmano“ premjeros. Rekonstrukcija truks šešis mėnesius. Taigi turime suspausti premjerų pristatymus ir tuo pačiu galvoti, kur bus vaidinami kiti spektakliai.
