- Buvote pirmo kurso studentai, kai Algirdas Latėnas Jus pakvietė kurti pagrindinius vaidmenis naujausiame savo spektaklyje. Ar nebaisu?
Matas Dirginčius: Baisu. Jauti, kaip trūksta balso, kūno, įtampos valdymo pasirengimo. Daug svarbių pamokų dabar gauname scenoje. Mums padeda aktorius Tomas Kizelis, kurio tėvus vaidiname. Jis mus priima ne, kaip bijančius ir nieko nesuprantančius studentus, o kaip pilnaverčius kolegas.
Roberta Sirgėdaitė: Manau, mums dar trūksta drąsos, laisvumo.
- Turint omenyje islandų kultūrinį savitumą – kuo ji pasirodė artima Jums?
R.S.: Šeimos tema man artima. Atpažįstami ir vaizduojami tėvų-vaikų santykiai. Vis dėlto jaučiu, kad dabar yra kitaip. Manau, šiandien santykiai šeimose jau tapo laisvesni.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdami Elžbietos ir Alberto vaidmenis? Kokius juos žiūrovai išvys scenoje?
M. D.: Pjesėje vaidiname už mus daugiau nei dvidešimt metų vyresnio aktoriaus Tomo Kizelio Tėvus. Kaip sakė A. Storpirštis – patirties nesuvaidinsi. Galioja ir gyvenimiška patirtis, kurios nei aš, nei Roberta, neturime auginant vaikus. Dažnai spėliojame, kaip reikėtų rūpintis vaiku. Sunku ir tai, kad tėvai veikia kaip vienas personažas. Jie labai daugiasluoksniai.
R.S.: Vieną akimirką jie seni ir suvargę, kitą – jau įsimylėję jaunuoliai. Kartu tai ir ne vienas konkretus tėtis ar mama. Jie atstovauja visą visuomenę. Tai nužmogėję robotai, veikiantys kaip detalės. Tokia buvo režisieriaus idėja.
- Kokią žinią, Jūsų nuomonę, neša šie tėvų personažai?
R.S.: Jie atskleidžia priklausomybės nuo kitų pojūtį. Atrodo, kad jautiesi laisvas ir gali daryti, ką nori, bet iš tikrųjų taip nėra.
M.D.: Nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios yra valdantieji ir valdomieji. Tėvai įkūnija pasirinkimo laisvės temą. Iš pradžių, atrodo, kad esi laisvas rinktis, bet nesupranti, kad renkiesi tik iš to, kas tau pasiūlyta. Dar kažkas iki tavęs nusprendė, iš ko galėsi rinktis.
Režisieriaus žodžiais tariant, šis spektaklis atskleidžia valdžios ir visuomenės konfliktą. Valdžia neretai veikia kaip despotas, o visuomenė lyg avelės seka paskui. Jos neturi pasirinkimo, nes veikti po vieną – labai sunku. Nors ir visos kartu, bet avys vilko nenugalės.
- Kokia buvo pradžia, ar keitėsi Jūsų santykis su tekstu?
R.S.: Pirmo skaitymo metu ją skaičiau, kad nebūtų nuobodu per paskaitą. Situacija, kai ateina sūnus pavakarieniauti pas tėvus, atrodė labai natūrali. Ilgainiui, supratau, kad tai ne vienos šeimos istorija – ji kartojasi visame pasaulyje. Tuomet, paaiškėjo, kad pjesė kur kas gilesnė, nei pasirodė pradžioje.
- Ką labiausiai vertinate šiame debiute? Ko tikitės iš pirmojo spektaklio?
R.S.: Vertinu darbą su režisieriumi ir Tomu Kizeliu. Tai ne dešimties minučių etiudas, o ilgas spektaklis, reikalaujantis koncentracijos bei dėmesio. Nerimauju dėl to, kad neįsivaizduoju, kaip viskas atrodo iš šalies.
M.D.: Repeticijos atskleidė tai, kad scenoje esi ne vienas. Svarbiausia ne kaip pats pasirodysi, o visuma. Atsirado sukauptumo, pradėjau vertinti bendravimą, partnerystę.
Po šio darbo tikiuosi ne įvertinimų, o būti laisvas scenoje. Įgyti patirties. Kai A. Latėnas pakvietė vaidmeniui, negalvojau, kad esu geriausias. Kvietimą priėmiau ne kaip rezultatą, bet kaip galimybę eiti į jį. Rezultatų sieki visą gyvenimą.
- Ar keli pastarieji mėnesiai pakeitė ankstesnius įsivaizdavimus, koks teatras yra iš tikrųjų?
M.D.: Susipažinome su juo iš vidaus. Atėjęs į spektaklį, atrodo, kad matai tik aktorius ir nepagalvoji, kiek daug visko reikia, kad įvyktų spektaklis. Dabar supranti, kaip veikia šviesos, garsas, kas vyksta užkulisiuose.
R.S.: Nauja buvo ir tai, kad čia dirba labai daug žmonių. Tai ne etiudas su dviem lempomis ir bet kokiais rūbais. Teatre viskas labai rimta.
- Tikėjotės daugiau žaidimo?
M.D. Manau, tiesiog jauti atsakomybę prieš visus žmones. Ji skatina stengtis.
R.S.: Bet kartu ji ir varžo. Nors scenoje jauti laisvę, bet dalykus sprendi ne tu vienas.
* * *
Jaunimo teatras sezoną pradės islandų drama „Lukas“
Rugsėjo 16–17 d., 18 val., Valstybinis jaunimo teatras žiūrovus kviečia į pirmąją 52-ojo sezono premjerą – spektaklį „Lukas“, pastatytą pagal islandų dramaturgo Gudmunduro Steinssono to paties pavadinimo pjesę. Spektaklio režisierius – Algirdas Latėnas. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, videodizaineris – Džiugas Katinas, judesio kompozicijos autorė – Rūta Daraškevičienė, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė. Pagrindinį – Luko – vaidmenį kuria bei gyvai perkusija scenoje groja aktorius Tomas Kizelis. Spektaklyje taip pat vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo antro kurso studentai Matas Dirginčius ir Roberta Sirgėdaitė (kurso vadovas – Algirdas Latėnas).
Islandų dramaturgo Gudmunduro Steinssono (1925–1996) kūryba Lietuvos žiūrovams nėra pažįstama, pjesė „Lukas“ mūsų šalyje statoma pirmą kartą. 1975 m. parašytas kūrinys net ir šiandien skamba aktualiai ir savo tema skatina diskutuoti apie visuomenės neatsparumą įvairioms valdžios manipuliacijoms.
Nors pasirinkimo laisvė yra viena esminių nepriklausomybės idėjų, tačiau G. Steinssonas klausia, ar nėra taip, kad mums tik atrodo, jog turime laisvę ir galimybę rinktis, ar mums nėra primetama stipresniųjų valia? O gal mes patys sudarome sąlygas priespaudai atsirasti?
Pjesėje šie klausimai nagrinėjami per nedidelį šeimyninių santykių modelį. Istorija pasakoja apie pagyvenusią porą – Elžbietą ir Albertą, – kuriuos kiekvieną sekmadienį lanko Lukas. Tai suteikia prasmę poros egzistencijai. Šeimininkai sudievina Luko asmenybę ir vėliau patys nukenčia, negalėdami suvaldyti vis agresyvėjančio svečio elgesio.
Kalbėdamas apie savo sprendimą realizuoti šią pjesę scenoje, rež. A. Latėnas sakė: „Man visada buvo įdomi valdžios tema. Dėl to mano kūrybiniame kelyje atsirado tokios pjesės kaip „Ričardas III“, „Makbetas“... G. Steinssono pjesė pasirodė patraukli dėl to, kad ši tema joje labai gražiai užkoduota šeimos kontekste. Visgi pasakojimas čia konstruojamas ne buitiškai, o subtiliai, sudėtingai, dėliojamas tarsi mozaika. Manau, kad atėjo laikas apie valdžią, jos reikšmę mūsų egzistencijai kalbėti būtent dramaturgo pasiūlytu būdu. Valdžia negali be mūsų, o mes negalime be jos.
Autorius klausia, kas sujungė šiuos du polius – Dievas ar Šėtonas? Esu įsitikinęs, kad šie du poliai turi pereiti į kitą kokybę, kitą lygmenį, nes šiandien jie jau išsigimę. Turime atrasti naujų egzistavimo būdų: mes negalime likti nubukintais rinkėjais, o jie – valdantieji – amžinais išrinktaisiais. Tai turi pasikeisti.“
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje kuria į Jaunimo teatrą po nedidelės pertraukos sugrįžęs aktorius Tomas Kizelis. Jo įkūnijamas Lukas – vienu metu yra ir sūnus, ir diktatorius, ir Dievas, ir Šėtonas, teisėjas, visaregis, budelis, kankintojas, galiausiai – Nukryžiuotasis, Šventasis...
Tokiam daugialypiam personažui atskleisti aktorius T. Kizelis scenoje naudoja puikiai įvaldytus mušamuosius instrumentus. Perkusija pasirinkta neatsitiktinai – juk, anot režisieriaus, ne vienas diktatorius pradėjo nuo pionieriško būgnelio mušimo, kuris palaipsniui išaugo į masinius maršus.
Tomui Kizeliui keliama užduotis – išties sudėtinga: tarp muzikinių improvizacijų mušamaisiais instrumentais jis turi atskleisti ir užkoduotus autoriaus siekius, kurti personažą, kuriame atpažįstami visų laikų diktatorių bruožai, jiems būdingi dėsningumai.
Tėvų, sutuoktinių – Alberto ir Elžbietos – vaidmenis kuria jauni artistai – Matas Dirginčius ir Roberta Sirgėdaitė. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo antro kurso studentai (kurso vadovas – Algirdas Latėnas).
Anot režisieriaus, šis Jaunimo teatrui rinktas kursas – labai muzikalus ir paslankus, gausus talentingų, stiprių studentų. Nors jaunieji aktoriai dirba scenoje negailėdami savęs, visgi tam, kad jų pasirodymas premjeroje būtų įtaigus ir profesionalus, reikėjo ieškoti naujų formų, priemonių.
Kurti pagrindinius vaidmenis ir nenusileisti profesionalaus aktoriaus Tomo Kizelio patirčiai, įdirbiui bei viso spektaklio metu aktyviai veikti scenoje jauniesiems artistams – tikras iššūkis bei neįkainojamos aktorinio meistriškumo pamokos.
Apie dramaturgą Gudmundurą Steinssoną:
Tai vienas žinomiausių XX a. islandų dramaturgų. Jo kūrybos pakilimas siejamas su Islandijos profesionalaus teatro atėjimu 7-ajame dešimtmetyje. G. Steinssonas savo gyvenimą pašventė teatrui, sukurdamas apie 20 pjesių. Pjesė „Lukas“ sukurta 1975 m. Vos pasirodžiusi, ji iškart buvo pristatyta žiūrovams Islandijos nacionaliniame teatre. Dar sykį šiame teatre ji parodyta 2013 m. G. Steinssonas vadinamas socialiai sąmoningu rašytoju, nes buvo drąsus pasikeitusio pasaulio kritikas ir laikė teatrą tinkama vieta kalbėti apie visuomenės ydas. Tačiau, skirtingai nei kiti to meto autoriai, jis savo pjesėse nemoralizavo. Sociume vykstančius procesus jis perkeldavo į šeimyninį kontekstą ir žvelgdavo į valstybę, kaip į makrokosmosą, kuriame yra dvi pusės: valdantieji ir tai valdžiai paklūstanti masė. Tie, kurie nori ryšius sukurti, ir tie, kurie tuos ryšius nutraukia.
