„Taip jau nutiko, kad 2008-aisiais Vilniuje teko matyti Artūro Areimos baigiamąjį darbą – spektaklį „Kelias“. Net ir turint omeny šio pastatymo pagal Jimo Cartwrighto pjesę savotišką atšiaurumą, susikoncentravimą tik į pačią teksto esmę ir visišką humoro jausmo stygių, buvo aišku, kad Areima turi „kažką tokio“, – rašo Haydonas. „Pasižiūrėjęs šį spektaklį buvau beveik pasirengęs prisiekti, kad tai – naujas, originalus, pačios lietuvių kompanijos pastaraisiais metais sugalvotas / parašytas darbas, kurio poveikis primena estų grupės NO99 spektaklius“.
Vieno seniausių britų scenos menų savaitraščio „The Stage“ teatro apžvalgininkas Nickas Awde‘as, A. Areimos spektakliui skyręs keturias žvaigždutes, recenzijoje pavadinimu „Negailestinga“ pabrėžia, jog viena didžiausių „Po ledu“ stiprybių – gebėjimas derinti griežtą šiaurietišką estetiką ir subtilų poetiškumą.
„Artūras Areima, pristatydamas itin Šiaurės Europos režisūrai būdingą viziją, pasitelkia kandžią simboliką ir užtikrina, jog dar ilgokai po spektaklio „Po ledu“ pabaigos žiūrovo nepaleidžia mintys apie išsekimo kultūrą ir totalitarizmą. [...] Šis šiuolaikinės globalinės korporacinės kultūros komentaras – tai aštrus, tačiau be galo poetiškas išpuolis.“
Pasak taip pat keturiomis žvaigždutėmis lietuvių spektaklį įvertinusio interneto svetainės „Broadway baby“ teatro kritiko Oliverio Simmondso, „Areima derina tai, kas garsu, ir tai, kas dar garsiau, ir nors spektaklio tempas nėra idealus, kai žiūrovus pasiekia spektaklio žinutė, tai įvyksta įniršio pliūpsniais – tokio įniršio, kokio niekur kitur Frindžo festivalyje neišvysi.
Kartais taip įvyksta net ne dėl garso, o dėl režisūrinių sprendimų. Beveik viso pasirodymo metu aktorius Rokas Petrauskas sėdi fotelyje, prislėgtas mikrofonų jūros, [...] ir net tuščiuose buteliuose skendinčios scenos grindys turi prasmę – kiekvieną sykį kam nors jomis praėjus, aiškiai girdime traškesį, primenantį apie Ramiajame vandenyne tyvuliuojančią šiukšlių salą – nenuginčijamą paminklą pramoninių atliekų sąvartynams Maldyvuose.“
AAT | Artūro Areimos teatro spektaklis „Po ledu“ Edinburgo Frindžo festivalyje sulaukė ne tik gausios ir pozityvios teatro kritikų bei žiūrovų reakcijos, tačiau ir ypatingo Summerhall menų centro savininko Roberto McDowello dėmesio.
Šis menų kuratorius, drauge su autoritetingais vertinimo komisijos nariais, tarp kurių – režisierius ir kino kritikas Mark Cousins, scenos menų profesorius Noel Witts, Rose Bruford teatro ir performanso meno koledžo vadovas Michael Earley, ir žinoma teatro kritikė, nacionalinio laikraščio „The Scotsman“ bendradarbė Joyce McMillan – būtent Artūro Areimos ir visų spektaklio „Po ledu“ bendraautorių darbą įvertino „Jawbone“ (liet. žandikaulio) apdovanojimą už, paties Roberto McDowello žodžiais tariant, labiausiai bekompromisį teatro pasirodymą Frindžo festivalyje.
Net tryliką kartų Edinburgo Frindžo publikai pristatyto spektaklio „Po ledu“ režisierius A. Areima, paklaustas, ką jam reiškia galimybė pasirodyti didžiausiame pasaulyje menų festivalyje ir garbių vietos kultūros bei meno atstovų skirtas apdovanojimas, sakė: „Visų pirma, man tai galimybė pamatyti, kaip į mano sukurtą spektaklį reaguoja skirtingų tautų ir kultūrų žmonės.
Džiugu, jog buvome pastebėti, kad sulaukėme didelio vietos žiniasklaidos dėmesio (į pasirodymus atėjo beveik visi svarbiausi JK laikraščiai: „The Times“ „The Scotsman“ „The Stage“ ir kt.). Dar svarbu tai, kad visi jie į mūsų spektaklį atvyko iš vienur ar kitur išgirdę, jog šį darbą būtina pamatyti.
Gera, kad mus vertino už drąsą, už aktualumą, už intelektualumą, už įtaigius aktorių darbus. Ir tuo pat metu keista, kad vakariečiai „Po ledu“ vertina kaip aktualų, šiuolaikišką darbą, kviečia į festivalius, o Lietuvoje šis spektaklis įvertintas kaip senstelėjęs – nors kapitalizmas, kurį šiame spektaklyje ir kritikuojame, mūsuose dar tik skleidžia pirmuosius daigus“ – teigia vienas perspektyviausių šalies režisierių.
„Po Frindžo jaučiuosi drąsesnis, parsivežiau aibę idėjų ir esu tikras, kad jas įgyvendinsiu. Apdovanojimas man svarbus dar ir tuo aspektu, jog jį Summerhall vadovas, sujaudintas spektaklio, sugalvojo specialiai mums.
Jam pasirodė keista, jog nepataikaujame publikai, kad taip drąsiai ją, taip sakant, krušame, o ji – vis eina ir eina mūsų žiūrėti. Kalbėdavomės kone kasdien, jis vis sakydavo, kad spektaklis niekaip neišeina jam iš galvos ir kad kiekvieną kartą žiūrėdamas jis atranda vis naujų niuansų, naujų subtilybių, pateisinančių tokią aštrią spektaklio formą. Galiausiai pakvietė sukurti spektaklį Summerhall meno centre – jei gausime dalinį rėmimą Lietuvoje, kitą pusę pastatymo kaštų padengs jis“, – pasakojo A. Areima.
