Dvidešimt dvejus metus vykstanti tarptautinė Diuseldorfo šokio bienalė yra svarbiausias ir didžiausias pasaulinis šokio bendruomenę vienijantis susitikimas, kuriame jau daugelį metų dalyvauja ir Lietuvos šokio atstovai.
Rugsėjo 1 d. mugės svečiams bus pristatytas šiuolaikinės moters identitetą ir jį formuojančius posovietinio mentaliteto bruožus analizuojantis spektaklis „Dior in Moscow“. Apie galimybę pasirodyti šioje bienalėje, atradimus kuriant šį spektaklį, žiūrovų įvertinimus ir ateities planus kalbamės su pačiomis jo kūrėjomis.
– Liko vos kelios dienos iki pasirodymo tarptautinėje šokio mugėje „Tanzmesse“. Koks jausmas užplūdo sužinojus, kad čia teks pristatyti savo darbą?
Ingrida: – Jausmas labai geras. Tarptautinė Diuseldorfo šokio mugė strategiškai yra labai svarbus renginys, čia suvažiuoja visas tarptautinis šokio laukas: prodiuseriai, festivalių ir teatrų direktoriai, šokio agentai, choreografai, šokėjai, kritikai ir kt. Čia per daugelį metų išsikristalizavo aiškus ir tarptautinio bendradarbiavimo atžvilgiu tikslingas pristatau-perku-parduodu santykis. Tai, kad turime galimybę parodyti „Dior in Moscow“ ištrauką, neabejotinai žavi, bet kartu ir įpareigoja, nes pristatysime ne tik save, bet tam tikra prasme ir Lietuvos šokio lauką.
Agnija: – Pritariu Ingridai. Kadangi tai labai svarbus renginys šokio pasaulyje, būti jo programoje yra didelis įvertinimas ir pastebėjimas.
– Meninėje mugės programoje parodysite tik spektaklio ištrauką. Kaip nusprendėte, kurią vietą iškirpsite, ką svarbiausia parodyti?
Ingrida: – Jei tenka rodyti išstrauką, reikia atsižvelgti į renginio kontekstą ir būsimą publiką. Su Agnija nusprendėme parodyti spektaklio konceptą, pačią mintį, žiūrovams užminti idėjinę mįslę, suintriguoti, bet neatskleisti viso spektaklio. Mes savotiškai „sukarpėme“ spektaklio scenas, pakoregavome jų turinį ir sukeitėme vietomis. Prie kūrybinių sprendimų prisidėjo ir mūsų vaizdo menininkė bulgarė Albena Baeva – jos santykis su spektaklio tema yra šiek tiek kitoks ir tai leidžia spektaklį modeliuoti įvairiais būdais.
– „Dior in Moscow“ dienos šviesą išvydo šių metų vasarį Klaipėdoje. Kur dar teko jį rodyti ir kokių atgarsių sulaukėte?
Ingrida: – Balandį spektaklį rodėme šiuolaikinio šokio festivalyje „Zelyonka-Fest“ Kijeve, o gegužę – „Naujajame Baltijos šokyje“ Vilniuje. Atgarsiai labai geri. Klaipėdos publiką sužavėjo tema ir meninė raiška. Kijevo publikos reakcijos taip pat panašiai entuziastingos. Gavome daugybę gerų atsiliepimų apie tai, kaip taikliai suguldėme vizualius, tekstinius ir judesinius spektaklio sluoksnius. Per tarptautinį šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklį stebėjo nemaža dalis šokio svečių iš užsienio ir didelė dalis Lietuvos šokio bendruomenės. Atsiliepimai teigiami. Vadinasi, dirbome ne veltui.
– Tikriausiai ne vienas, išgirdęs pavadinimą „Dior in Moscow“, pamano, kad spektaklis bus susijęs su mada? Kodėl būtent taip jį pavadinote?
Ingrida: – Pradėjus gvildenti mums rūpimą idėją atspirties tašku tapo vaizdinė medžiaga – žurnalo „Life“ nuotraukos, kuriose nufotografuotos Dior manekenės 1959 m. Maskvos gatvėse. Nuotraukose matomas didžiulis ekonominis, o kartu nujaučiamas ir mentalinis skirtumas: elegantiškas, pasitempusias, besišypsančias, aukštakulnius ir skrybėles dėvinčias Dior manekenes supa vargo prispaustos rusų merginos, moterys, skarotos moterėlės („babuškos“). Nuotraukose bandyta išgauti pozityvi atmosfera, tačiau vizualinis kontrastas šokiruoja. Pasirinkome pavadinimą „Dior in Moscow“, nes jis taikliausiai nusako tai, apie ką kalbame spektaklyje – mentalinį skurdą ir sovietinio mąstymo palikimą 30–35 metų moterų kartoje.
Agnija: – Pavadinimas iškart siunčia ženklą, kad bus kalbama apie kontrastą, moteris. Išties jis daugeliui sukėlė minčių apie madą ir tai dar labiau sustiprina įspūdį, kai atėję į spektaklį žiūrovai gauna visiškai kitokią dozę informacijos ir estetikos.
– Kurdamos šį spektaklį rėmėtės moksline literatūra, tyrimais, pačios daug bendravote su vyresnio amžiaus moterimis. Analizės objektu tapo šiuolaikinė moteris, jos identitas, jį formuojančios aplinkybės, vertybės ir kaip visa tai pasikeitė. Kokias išvadas padarėte surinkusios visą jus dominusią informaciją, kitaip tariant, kokios gairės išryškėjo?
Ingrida: – Mūsų trisdešimtmečių karta, dar vadinama tranzitine karta, vis dar nešiojasi sovietinio ir posovietinio mąstymo reliktus, įsišaknijusius mūsų sąmonėje, ir to nepastebi. Šie reliktai išryškėja, kai tam tikrose situacijose tenka itin greitai priimti sprendimus. Čia išsivystęs tam tikras elgesio ir mąstymo modelių automatizmas, kurio šaknys glūdi vaikystėje, o mūsų vaikystei neabejotiną įtaką padarė sovietmečio laikotarpis.
Agnija: – Norėdami kuo greičiau atsiriboti nuo to periodo mes neanalizuojame, kas su mumis įvyko, kokios įtakos tai turėjo mūsų mentalitetui? Mes sprinto greičiu nulėkėme į Vakarus ir kartais nesuprantame, kodėl kai kurie Vakarų modeliai neveikia mums. Kaip sako Ingrida, tie reliktai išlenda kaip reakcijų, elgesio ar mąstymo kodai, modeliai. Svarbu juos kelti į paviršių, kad ir kokie, atrodo, laisvi dabar jau esame.
– Pačios esate moterys, kūrėjos, kaip tokio pobūdžio darbai keičia jūsų požiūrį į save, į moterį apskritai?
Ingrida: – Šis ir panašaus pobūdžio darbai man padeda pažinti save ir moters esybę apskritai. Esu labai jautri moterų nelygybės klausimu. Kita vertus, ne iki galo pagrįsti spektakliai apie vargšes, nuskriaustas moteris mane asmeniškai labai nervina (šypsosi). Kurdamos spektaklį bandėme per daug nenuslysti į asmeniškumus, bet kartu norėjosi nenuasmeninti turimos medžiagos. Taigi naratyvą supynėme iš savo patirčių, mamų, močiučių, vyresnio amžiaus moterų patirčių, sovietinės pramoginės literatūros moterims, mokslinės medžiagos, pridėjome šiek tiek fikcijos. Manau, kad skirtingo amžiaus žiūrovės moterys ir žiūrovai vyrai čia neabejotinai ras įvairių savo ir moters esybės atspindžių.
Agnija: – Koncentravomės į konkrečią lytį, laikotarpį, amžiaus tarpsnius – visa tai lėmė labai daug specifinių sprendimų spektaklyje, tačiau pačios temos galiausiai kalba apie visuomenę apskritai, neišskiriant lyties.
– Kaip ir kodėl nusprendėte šį spektaklį kurti drauge?
Ingrida: – Varšuvos Goethe’s institutas buvo paskelbęs projektą „Identity Move!“, kuris kvietė bendradarbiauti įvairių sričių menininkus, tyrėjus iš Rytų ir Vidurio Europos. Su Agnija kaip šokio dramaturgė nebuvau dirbusi, todėl nusprendėme pabandyti ir labai nudžiugome gavusios atsakymą, kad mūsų paraišką atrinko projekto organizatoriai. Meninį tyrimą pirmąsias tris savaites atlikome Prahoje ir Ždiare prie Sazavos. Kartu vystėme spektaklio mintį, ieškojome medžiagos, ją analizavome, ėmėme interviu iš vyresnio amžiaus čekių moterų, pamažu vėrėme spektaklio stuburą. Man asmeniškai darbo procesas buvo labai įdomus ir įkvepiantis. Vėlesniame spektaklio kūrybos etape prisijungė vaizdo menininkė A. Baeva, su kuria ir susipažinome per projektą „Identity Move!“.
– „Dior in Moscow“ buvo rodomas šiųmečiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Dabar spektaklį pristatysite tarptautinėje šokio mugėje, kurioje, beje, didžiausias dėmesys taip pat skirtas šiuolaikiniam šokiui. Tačiau jame to tikrojo šokio išties mažai ir kažin ar jį apskritai būtų galima vadinti šokio spektakliu. Kur yra tos žanrų ribos?
Ingrida: – Mes jį vadiname performansu. Spektaklyje yra judesinių dalių, vaizdo projekcijų, teksto ir perfomansui būdingos „čia ir dabar“ atmosferos. Kai kurios spektaklio dalys surežisuotos taip, kad kiekvieną kartą jis gali nuskambėti vis kitu tonu. Pavyzdžiui, interviu dalis sunerta taip, kad Agnija žino tik 1/3 klausimų, kitus 2/3 klausimų kiekvienam pasirodymui galvoju iš naujo. Žinoma, klausimus sieju su mūsų gvildenama tema, tačiau Agnija jų nežino ir kaskart atsakydama privalo improvizuoti. Taip bandome sukurti nesurežisuotos realybės įspūdį, performatyvią atmosferą.
Tarptautinėje meno rinkoje yra daugybė žanrines ribas trinančių spektaklių. Juos kviečia į šokio, teatro, performansų, vizualiųjų menų festivalius ir pan. Festivalių organizatoriams tenka apibrėžti spektaklio žanrą viešinimo tikslais. Taigi dažniausiai atsispiriama nuo kūrėjų biografijų. Jei kūrėjas yra choreografas, spektaklis dažniausiai štampuojamas kaip šokio, nors jo forma nebūtinai atitinka šokio spektaklio apibrėžtį klasikine prasme. Mūsų atveju, matyt, taip irgi nutiko (šypsosi).
– Klausimas dabarčiai ir ateičiai – gal vėl planuojate kokį nors projektą / performansą / spektaklį drauge?
Ingrida: – Kol kas naujo darbo drauge neplanuojame. Galbūt ateityje kas nors ir išsivystys, bet dabar apie tai negalvojame. Šiuo metu norėtųsi kuo plačiau parodyti „Dior in Moscow“. Ieškome galimybės spektaklį parodyti Bulgarijoje. Manau, buvusiose sovietinio Rytų Europos bloko valstybėse spektaklis turėtų itin didelį pasisekimą. Tai parodė ir Kijevo publikos reakcijos. Įdomi ir Vakarų Europos publikos patirtis – kaip Diuseldorfe nuskambės mūsų spektaklio ištrauka.
Agnija yra pasakiusi: „Šitas spektaklis yra gyvas organizmas. Jį reikėtų kuo dažniau rodyti, kad jis galėtų kvėpuoti.“ Visiškai pritariu.
Agnija: – Su Ingrida tikrai norėčiau tęsti bendradarbiavimą. Mes susikalbame. Esame kartu dirbusios prie spektaklio „Kambariai. Istorijos be pabaigos“. Manau, kai prasidės pasaulinis turas, galėsime pradėti mąstyti apie naują darbą (šypsosi).
